Vienų patyčių istorija

Pradėkime kaip pasaką.

Vieną kartą, vienoje mokykloje į vieną iš baigiamųjų klasių atėjo naujokė. Na va ir pradėjome. Priėmė labai jau įprastai šiai dienai. Na atėjo tai atėjo, sėsk kur laisva. Mokinė ji pasirodė, na kaip čia sakant, su charakteriu. Noriu darau namų darbus, noriu ne, noriu ateinu į pamokas, nepataikau, na ir suk jas devyni. Prišoka dėstomo dalyko pedagogas su psichologu “Gal kas negerai, gal kokios pagalbos reikia?” Žiūrėk ir metų kursas per 3-4 dienas sutvarkytas. Draugių turėjo keletą, taip pat kiek su saviraiška, žodžiu nebuvo visai svetima, kaip daugelis jaunų žmonių.

Toje mokykloje, tai pačiai klasei, vieną iš tiksliųjų mokslų mokslų dėstė viena keista mokytoja. Mokytoja, kuri reikalavo, kad mokinys bent orientuotųsi apie jos dėstomą dalyką, o dar geriau, jį mokėtų. Mokytoja, kuri turėjo unikalią “uoslę” apie tai kur mokinys yra silpnas ir labai lengvai sugebėdavo tai pakoreguoti.

Taigi ringe susiduria dvi asmenybės: raudonajame kampe “Prašom atlikti savo pareigą”, o mėlynajame “O man dzin, ką tu man padarysi”. Raudonasis kampas paskelbia namų darbus – mėlynasis kampas, dzin.  Raudonasis kampas jam suteikta teise paskiria vieną balą. Vieną, dešimtbalėje sistemoje! Sekantis raundas – užduotis, dzin. Vėl vienetas. Į kovą įsikiša mėlynojo kampo kovotojo treneris: buvusio sovietinio prokuroro duktė, vargais negalais baigusi aštuonias klases dar sovietinėje mokykloje. Su trenksmu įsiveržia į direktoriaus kabinetą. “Ji ką nori mano dukrai gyvenimą sugadinti? Iškvieskite Ją.” Mokyklos direktorius paklusniai atlieka kas liepiama. Procedūra tęsiasi maždaug taip: Aštuonmetės absolventė, geneologiškai tvirtos prokurorinės stuktūros sąvininkė išpila 15-20 minučių prakalbą niekingai jaunų žmonių likimų laužytojai, savo laiku, su pagyrimu baigusiai Vilniaus Universitetą. Arbitras – mokyklos direktorius – nudelbęs akis žvelgė ten kažkur į tarpą ar pro tarpą ir tylėjo. Kaip ir įprasta šiais laikais.  Pabaigus prakalbą atsakingoji mama leido mokytojai eiti tęsti pamokos. Direktorius kaip ir dera tylėjo. Šiandien kai masiškai uždarinėjamos mokyklos jam jokios problemos nebuvo reikalingos. Kai mokytojo darbo vieta darosi brangi, o vadovo iš viso aukso vertės tai tyla yra pati geriausia byla.

Mokytoja grįžo į klasę, tylėdama ant lentos užrašė užduotis, atsistojo priešais langą ir verkė. Tyliai… Visą pamoką. Vaikai sprendė užduotis. Tyliai… Visą pamoką. Tai buvo bene tyliausia pamoka iš visų įmanomų. Nuskambėjus skambučiui vaikai tyliai susikrovė knygas bei sąsiuvinius ir išėjo iš klasės. Mokytoja liko stovėti prie lango…

Pasimetimas, kas įvyko, truko gal kokias dvi dienas. Vaikai operatyviai išsiaiškino kas šio įvykio priežastis. Pačią pirmą dieną naujokė neteko draugių ir draugų klasėje. Savaitės eigoje ji jau tapo svetima bet kurioje patalpoje, kur būdavo klasiokai. Vos atėjus jie aiškiai nutildavo, į bet koki mėginimą užmegzti pokalbį atkirsdavo “Ne tavo reikalas” ar “Ko čia kišiesi”. Dar kitą savaitę žinia pasklido po visą mokyklą ir prie “akcijos” prisijungė beveik visi vyresniųjų klasių mokiniai. Ne, mušti jos niekas nemušė, bet užstoti kelią, pastumti pečiu, tarsi netyčia, mesti įkandin “žiurkė” ar panašiai, tapo įprasta. Nepastebėti to buvo neįmanoma. Į reikalą įsikišo psichologai, kiti mokytojai. Begaliniai pokalbiai klasėse, pavieniai pašnekesiai. Mokiniai, tarsi mechaninės lėlės sutartinai lingavo galvas, pasižadėdami nesišaipyti iš naujokės, o uždarę duris tęsė tai ką buvo pradėję.  Pastebėjus pakartotinai, jie tarsi teigdavo – “Upss netyčia…”

Kažkas, matyt, davė patarimą mamai, o gal net prisidėjo jį įgyvendinant ir dar po  poros mėnesių mūsų naujokė tapo naujoke kitoje mokykloje. Viskas pamažu grįžo į senąsias vėžes.

Sužinojęs šią istoriją, iš pradžių maniau jog apie tai būtina papasakot. Mokytojos, šio įvykio dalyvės, nuomonė buvo kategoriška – NE.  Nereikia, kas praėjo tebūnie praeitis. Teko nuspręsti pačiam. Ir žinote ką? Patyčių ten  buvo gal tik kaip pagardų pagrindiniam patiekalui. Patyčias nuo pradžios iki galo organizavo savo dukrai mama. Mokiniai organizavo gynybą savo mokytojai, tą gynybą, kurios nesugebėjo sukurti tas kas privalėjo tai padaryti – direktorius. Ir jie laimėjo. Jie apgynė savo mokytoją, savo mokyklą. Jie neleido tolerancijai virsti abejingumu. Jie parodė, kad pilietiškumas yra svarbu, ką suaugę jau baigiame pamiršti. Kai įprasta yra sakyti “man priklauso” jie atsakė “ne daugiau nei pats davei”. Kai kito žmogaus niekinimas yra vadinamas “nuomonės išsakymu”, jie pasakė “ateik čia…” ir tai pavadino saviraiška.

Kodėl privalėjau papasakoti? Todėl, kad šioje klasėje, šioje mokykloje auga Lietuvos piliečiai.