Pinigų karas

Kodėl litas beviltiškai pralaimi eurui? Keitėme tai vienu santykiu, dabar jau visai kitas kursas, bent jau pagal galimybę apsipirkti. Tai jau pajuto kiekvienas. Žmonės kaltina gobšus prekybininkus, lygiai tokius pat darbdavius, plėšikaujančius komunalinių paslaugų tiekėjus ir taip toliau. Ekonomistai ir toliau triūbina, kad ekonomika auga, o jei jau jūs nematote, tai esate dar neatakę, kaip tik ką atvesti kačiukai. “Va, mes tai turim skaičius, o jūs ką? Emocijas.” Ir sėdi pasimetęs žmogelis, išsižiojęs visas. “Tai kaip čia dabar yr?”

O yra kiek įdomiai. Euras, kaip paprastų žmogelių atsiskaitymo priemonė įvedama 2002 metais. Dar tada, už 10 eurų, nesunkiai galima buvo apsipirkti maisto visai savaitei.  Praėjus vos dviems mėnesiams litas susituokia su euru ir ši santuoka išlieka nepajudinama iki mirtis juos išskirs. Litas, ne tai kad pririšamas stabiliu santykiu, jis tarsi suvirinamas į vientisą elementą. Va vien todėl, kalbėti apie litą, kitaip nei apie eurą, galima tik kaip apie popierinę kupiūrą.

Yra tokia įstaiga – Europos Centrinis Bankas. Štai tas bankas kiekvieną  mėnesį išleidžia 60-80 milijardų eurų emisiją. Kiekvienas europietis, kas jis bebūtų, ar tai mažas vaikas, ar solidus senolis kas mėnesį praturtėja, nei daug nei mažai, apie 150 eurų. Ir ką, jūs nemokat saugiai išleisti tuos pinigus? Ar sakot nematėt? Nei atlyginimų paaugančiu po 150 kas mėnesį, nei pensijų? Ir valdžia vaikui skyrė tik 30, o ne 150+150+….? O žinot kodėl? Todėl, kad tie milijardai skirti visai ne jums. Jūs juos tik sunešt turit. Tie milijardai sudalyvauja tokioje vienoje įdomioje akcijoje – aktyvų supirkimo programoje. Kalbant paprasta žmonių kalba yra gražinami kreditai bankams, kurie juos nupiešė Graikijos krizės metu, gelbstint eilinį pabėgėlį, už sumokėtą “indėlį” Turkijai, kad ta privertų duris, tai yra pridarytų sienas. O jums lieka tai kas lieka: airiui virš dviejų tūkstančių, prancūzui apie du su puse, lietuvaičiui, kiek daugiau penketo šimtų. Juk gyvename bendrame name – eurozona vadinasi. Prisidėt turime po lygiai. Netgi jei ir būtume palikę gyvą Litą, šios lemties jau nebe išvengtume, tiesiog mūsų kainų karuselė turėtų santykį 3,4528. Va ir viskas.

2002 už 10 eurų pirkdavo maisto savaitei. 2018 už 10 eurų? Pietūs šeimai, ir tai dar pasiruošti produktus reikia.  Progresas akivaizdus