Pareiškimas policijai

Į policijos nuovadą įžengia jauna, išvaizdi moteris. Meta rankinuką prie budinčio pareigūno langelio ir taria:

-Rašyk. Mane išprievartavo.

Anam net žandikaulis atvipo – sijonėlis juodas, trumpas trumpas, batai raudoni iki pat šlaunų vidurio, abu lakiniai. Blizga net akis ašarot verčia. Dekoltė bambą siekia. Parfiumais dvelkia. Tas mirkt mirkt

-Kaip tai išprievartavo? – klausia.

-Na kaip tai kaip? Nesumokėjo…

Vienų patyčių istorija

Pradėkime kaip pasaką.

Vieną kartą, vienoje mokykloje į vieną iš baigiamųjų klasių atėjo naujokė. Na va ir pradėjome. Priėmė labai jau įprastai šiai dienai. Na atėjo tai atėjo, sėsk kur laisva. Mokinė ji pasirodė, na kaip čia sakant, su charakteriu. Noriu darau namų darbus, noriu ne, noriu ateinu į pamokas, nepataikau, na ir suk jas devyni. Prišoka dėstomo dalyko pedagogas su psichologu “Gal kas negerai, gal kokios pagalbos reikia?” Žiūrėk ir metų kursas per 3-4 dienas sutvarkytas. Draugių turėjo keletą, taip pat kiek su saviraiška, žodžiu nebuvo visai svetima, kaip daugelis jaunų žmonių.

Toje mokykloje, tai pačiai klasei, vieną iš tiksliųjų mokslų mokslų dėstė viena keista mokytoja. Mokytoja, kuri reikalavo, kad mokinys bent orientuotųsi apie jos dėstomą dalyką, o dar geriau, jį mokėtų. Mokytoja, kuri turėjo unikalią “uoslę” apie tai kur mokinys yra silpnas ir labai lengvai sugebėdavo tai pakoreguoti.

Taigi ringe susiduria dvi asmenybės: raudonajame kampe “Prašom atlikti savo pareigą”, o mėlynajame “O man dzin, ką tu man padarysi”. Raudonasis kampas paskelbia namų darbus – mėlynasis kampas, dzin.  Raudonasis kampas jam suteikta teise paskiria vieną balą. Vieną, dešimtbalėje sistemoje! Sekantis raundas – užduotis, dzin. Vėl vienetas. Į kovą įsikiša mėlynojo kampo kovotojo treneris: buvusio sovietinio prokuroro duktė, vargais negalais baigusi aštuonias klases dar sovietinėje mokykloje. Su trenksmu įsiveržia į direktoriaus kabinetą. “Ji ką nori mano dukrai gyvenimą sugadinti? Iškvieskite Ją.” Mokyklos direktorius paklusniai atlieka kas liepiama. Procedūra tęsiasi maždaug taip: Aštuonmetės absolventė, geneologiškai tvirtos prokurorinės stuktūros sąvininkė išpila 15-20 minučių prakalbą niekingai jaunų žmonių likimų laužytojai, savo laiku, su pagyrimu baigusiai Vilniaus Universitetą. Arbitras – mokyklos direktorius – nudelbęs akis žvelgė ten kažkur į tarpą ar pro tarpą ir tylėjo. Kaip ir įprasta šiais laikais.  Pabaigus prakalbą atsakingoji mama leido mokytojai eiti tęsti pamokos. Direktorius kaip ir dera tylėjo. Šiandien kai masiškai uždarinėjamos mokyklos jam jokios problemos nebuvo reikalingos. Kai mokytojo darbo vieta darosi brangi, o vadovo iš viso aukso vertės tai tyla yra pati geriausia byla.

Mokytoja grįžo į klasę, tylėdama ant lentos užrašė užduotis, atsistojo priešais langą ir verkė. Tyliai… Visą pamoką. Vaikai sprendė užduotis. Tyliai… Visą pamoką. Tai buvo bene tyliausia pamoka iš visų įmanomų. Nuskambėjus skambučiui vaikai tyliai susikrovė knygas bei sąsiuvinius ir išėjo iš klasės. Mokytoja liko stovėti prie lango…

Pasimetimas, kas įvyko, truko gal kokias dvi dienas. Vaikai operatyviai išsiaiškino kas šio įvykio priežastis. Pačią pirmą dieną naujokė neteko draugių ir draugų klasėje. Savaitės eigoje ji jau tapo svetima bet kurioje patalpoje, kur būdavo klasiokai. Vos atėjus jie aiškiai nutildavo, į bet koki mėginimą užmegzti pokalbį atkirsdavo “Ne tavo reikalas” ar “Ko čia kišiesi”. Dar kitą savaitę žinia pasklido po visą mokyklą ir prie “akcijos” prisijungė beveik visi vyresniųjų klasių mokiniai. Ne, mušti jos niekas nemušė, bet užstoti kelią, pastumti pečiu, tarsi netyčia, mesti įkandin “žiurkė” ar panašiai, tapo įprasta. Nepastebėti to buvo neįmanoma. Į reikalą įsikišo psichologai, kiti mokytojai. Begaliniai pokalbiai klasėse, pavieniai pašnekesiai. Mokiniai, tarsi mechaninės lėlės sutartinai lingavo galvas, pasižadėdami nesišaipyti iš naujokės, o uždarę duris tęsė tai ką buvo pradėję.  Pastebėjus pakartotinai, jie tarsi teigdavo – “Upss netyčia…”

Kažkas, matyt, davė patarimą mamai, o gal net prisidėjo jį įgyvendinant ir dar po  poros mėnesių mūsų naujokė tapo naujoke kitoje mokykloje. Viskas pamažu grįžo į senąsias vėžes.

Sužinojęs šią istoriją, iš pradžių maniau jog apie tai būtina papasakot. Mokytojos, šio įvykio dalyvės, nuomonė buvo kategoriška – NE.  Nereikia, kas praėjo tebūnie praeitis. Teko nuspręsti pačiam. Ir žinote ką? Patyčių ten  buvo gal tik kaip pagardų pagrindiniam patiekalui. Patyčias nuo pradžios iki galo organizavo savo dukrai mama. Mokiniai organizavo gynybą savo mokytojai, tą gynybą, kurios nesugebėjo sukurti tas kas privalėjo tai padaryti – direktorius. Ir jie laimėjo. Jie apgynė savo mokytoją, savo mokyklą. Jie neleido tolerancijai virsti abejingumu. Jie parodė, kad pilietiškumas yra svarbu, ką suaugę jau baigiame pamiršti. Kai įprasta yra sakyti “man priklauso” jie atsakė “ne daugiau nei pats davei”. Kai kito žmogaus niekinimas yra vadinamas “nuomonės išsakymu”, jie pasakė “ateik čia…” ir tai pavadino saviraiška.

Kodėl privalėjau papasakoti? Todėl, kad šioje klasėje, šioje mokykloje auga Lietuvos piliečiai.

Kaip padaryti politikonezą

Vokietijos politikai sugebėjo atlikti neįmanomą. Dvi diametraliai priešingos politinės jėgos – krikščionių demokratų sąjunga ir socialdemokratų partija sudaro koaliciją. Valstybėje pagaliau baigiasi bevaldystė. Pagaliau, pagaliau pavyko sumaišyti vandenį su aliejumi. Įdėjus gerą dozę emulgatorių, vadinamų kompromisais, pagardinus kiek prieskoniais, tokiais kaip europinės bendrosios vertybės ir realpolitik biznio grimasos, pavyko pagaminti kažką panašaus į majonezą ar liesą margariną. Kulinarine kalba tariant.

Teks valgyti kasdien, kaip pagrindinį patiekalą. Kažko man menas, jog dietologai, abu šiuos produktus priskiria nesveikam maistui. Pagyvensim, pamatysim.

Pinigų karas

Kodėl litas beviltiškai pralaimi eurui? Keitėme tai vienu santykiu, dabar jau visai kitas kursas, bent jau pagal galimybę apsipirkti. Tai jau pajuto kiekvienas. Žmonės kaltina gobšus prekybininkus, lygiai tokius pat darbdavius, plėšikaujančius komunalinių paslaugų tiekėjus ir taip toliau. Ekonomistai ir toliau triūbina, kad ekonomika auga, o jei jau jūs nematote, tai esate dar neatakę, kaip tik ką atvesti kačiukai. “Va, mes tai turim skaičius, o jūs ką? Emocijas.” Ir sėdi pasimetęs žmogelis, išsižiojęs visas. “Tai kaip čia dabar yr?”

O yra kiek įdomiai. Euras, kaip paprastų žmogelių atsiskaitymo priemonė įvedama 2002 metais. Dar tada, už 10 eurų, nesunkiai galima buvo apsipirkti maisto visai savaitei.  Praėjus vos dviems mėnesiams litas susituokia su euru ir ši santuoka išlieka nepajudinama iki mirtis juos išskirs. Litas, ne tai kad pririšamas stabiliu santykiu, jis tarsi suvirinamas į vientisą elementą. Va vien todėl, kalbėti apie litą, kitaip nei apie eurą, galima tik kaip apie popierinę kupiūrą.

Yra tokia įstaiga – Europos Centrinis Bankas. Štai tas bankas kiekvieną  mėnesį išleidžia 60-80 milijardų eurų emisiją. Kiekvienas europietis, kas jis bebūtų, ar tai mažas vaikas, ar solidus senolis kas mėnesį praturtėja, nei daug nei mažai, apie 150 eurų. Ir ką, jūs nemokat saugiai išleisti tuos pinigus? Ar sakot nematėt? Nei atlyginimų paaugančiu po 150 kas mėnesį, nei pensijų? Ir valdžia vaikui skyrė tik 30, o ne 150+150+….? O žinot kodėl? Todėl, kad tie milijardai skirti visai ne jums. Jūs juos tik sunešt turit. Tie milijardai sudalyvauja tokioje vienoje įdomioje akcijoje – aktyvų supirkimo programoje. Kalbant paprasta žmonių kalba yra gražinami kreditai bankams, kurie juos nupiešė Graikijos krizės metu, gelbstint eilinį pabėgėlį, už sumokėtą “indėlį” Turkijai, kad ta privertų duris, tai yra pridarytų sienas. O jums lieka tai kas lieka: airiui virš dviejų tūkstančių, prancūzui apie du su puse, lietuvaičiui, kiek daugiau penketo šimtų. Juk gyvename bendrame name – eurozona vadinasi. Prisidėt turime po lygiai. Netgi jei ir būtume palikę gyvą Litą, šios lemties jau nebe išvengtume, tiesiog mūsų kainų karuselė turėtų santykį 3,4528. Va ir viskas.

2002 už 10 eurų pirkdavo maisto savaitei. 2018 už 10 eurų? Pietūs šeimai, ir tai dar pasiruošti produktus reikia.  Progresas akivaizdus

Apie kainas

Eina jaunuolis per turgų, mato senolis gaidį pardavinėja. Rankose laiko, glosto, godžiai seka akimis praeivius.

“Kiek gaidys, tėvai” mesteli praeidamas pro šalį.

“Štuka” atsako senolis.

Sustingsta staiga kaip stabo ištiktas. “Kaip štuka? Tūkstantis?” Senolis pritariamai linkteli galva. “Tu ką tėvai. Už gaidį…”

“Supranti, sūnau, pinigų labai reikia.”

Paraiška geresniam gyvenimui

Atpasakosiu keleto metų senumo įvykį. Reportažas sklandė, o gal dar ir dabar tebėra beribėse interneto platybėse.  Iš karto pasakysiu, tai ne Lietuva, bet kai pasidairai aplink, ne ką labai jau ir skiriamės.

Garbingo amžiaus senolis, stovi prie vienos iš vietinių įstaigų, užsikabinęs ant kaklo lentelę su užrašu: “Renovacija – pensininkų genocidas”.  Prie jo prieina korespondentas, pradžioje išrėžia kalbą į kamerą, kad “ne visi supranta moderno naudą, kad trūksta informacijos visuomenėje, kad dalis visuomenės išlieka sustabarėjusi ir panašiai.” Kyšteli mikrofoną senoliui, pasiūlo prisistatyti ir paklausia apie jo protestą, prasmę ir tikslą. Senolis pakelia akis į keturis o gal ir penkis kartus jaunesnį išminčių, prisistato ir ima pasakoti:

“Žinote,  prieš daug metų męs su savo būsima žmona atvykome iš provincijos studijuoti. Įstojome į institutą. Čia ir susipažinome. Jaunystė, gūsis įspūdžių, veiklos. Studijų metai pralėkė kaip vėjas. Susituokėme, pradėjome galvoto kaip toliau reikės gyventi. Patiko šis studijų miestas, didelis, gražus. Labai jau norėjosi pasilikti čia ir gyventi. Rinktis daug iš ko nebuvo. Pinigų nulis, gyvenamojo ploto – nulis. Teko sukti standartiniu keliu. Įsidarbinome vietiniame mokslinio tyrimo institute. Atlyginimas – vos pramisdavom, tačiau davė bendrabutį. Ten ir apsigyvenom. Vienam kambarėlyje. Gimė du mūsų vaikai, čia ir gerokai ūgtelėjo. Iš karto pateikėm paraišką butui gauti. Tam pačiam mokslinio tyrimo institutui. Su siaubu prisimenu tą periodą. Ir kaip mes sugebėjome… Nesibaigiančios komandiruotės, tai man, tai žmonai, vaikus auginome pakaitomis. Davė butą. Po 12 metų. Dviejų kambarių. Pinigų visą laiką trūko.  Vaikai augo, nesibaigiantys buities poreikiai – nuo pat įkurtuvių besikemšanti kanalizacija, varvantis vandentiekis, kiauri langai. Arbata žiemą ant palangės užšaldavo. Mudu abu su žmona mokslininkai, nepraktiški žmonės. Kiekvienai smulkmenai ieškojom sugebančių. Santechnikus pažinojome turbūt visus, kurie tik gyvena mūsų mikrorajone. Išmokome ir langus žiemai užsiklijuoti ir plyšius sienose kamšyti. Po truputį tvarkėmės, remontas sekė remontą. Džiaugėmės, rodės viskas gerėja. Ir staiga… Santvarka persivertė kaip barsukas guoly. Valstybė išdalino kažkokius popierėlius kaip kompensaciją už sukurtą  turtą. Institute paaiškino, jog jei norime likti savo namuose, juos reikia išsipirkti. Kitaip… na patys suprantat instituto nuosavybė. Surinkom visus tuos popierėlius, likusią dalį tikrais pinigais. Sulindom į siaubingas skolas. Gerai, kad saviems, buvo dar kas paskolina. Išsipirkom. Institutas po gerų metų pasirodė esąs niekam nereikalingas, jį uždarė. Ne iš karto žinoma, po truputį. Iš pradžių mažino etatinį krūvį, po to ir pačius etatus. Apaugo įvairiausio plauko kooperatyvais. Iš ir taip jau tuščių instituto patalpų, po truputį, ėmė dingti mokslinė įranga, o vėliau net kėdės ir čiaupai. O mes su žmona vis tikėjomės, kad susitvarkys viskas, kad dar reikalingos mūsų žinios ir patirtis. Galop likom be nieko. Be darbo, pinigų, tačiau su savo būstu, už kurį vis plūdo mokesčių lapeliai. Mokesčiai nauji. Nauji vandens, dujų, elektros ir šilumos tiekėjai. Ant kiekvieno vamzdžio ar laido po naują skaitiklį. Už viską reikia mokėt. O mokėti reikėdavo jau gerokai daugiau. Sukomės kaip išmanėm, kada sumokėdavom, kada nelabai. Laikas ėjo, taip ir pensijos sulaukėm. Kokia ta pensija kai dirbai kur papuola ir už kiek papuola – ašaros. Kad ir kaip, galus su galais suvesdavom. Prieš pusmetį mirė žmona, likau vienas, gyventi tapo daug daug sunkiau. Ir va tik, vakar buvo namo susirinkimas, atvyko komunalininkų atstovas, pasakė aiškiai – namą renovuos. Keis tą aną ir kitą. Reikia surinkti projektui po tiek ir tiek. Po renovacijos išsimokėt galėsim per kurį tai laiką. Neiškenčiau, atsistojau ir išsakiau ką galvoju. Tas išsityčiojo visaip, pasiūlė parduot ir vykt į senelių namus jei neišgaliu. Va šiandien aš čia, prarast jau nebeturiu ką.”

“Ačiū” pasakė jaunuolis korespondentas, stipriai pasikeitusiu balsu.

Sėdėjau ir galvojau. Kaip paprasta apiplėšinėt valdžios rankomis. Tereikia idėją įvynioti į patogumo, modernumo popierėlį. Blizgantį tokį. Neturit už ką? Nepergyvenkit, bankai paskolins. Ir procentai normalūs. Mes jau susitarėm. Čia juk tik dėl Jūsų gerovės. Išsimokėsit per laiką.

Girdėjau teks dūmų detektorius įsirengt. Dėl mūsų pačių saugumo. Gal po metų kitų į bendrą tinklą sujungs. Už nedidelį mokestį. O jei nenori – bauda. Mąstymui pagyvinti. Taip sakant.

Nereikalingi žmonės

Ir žinote, kas tie nereikalingieji? Nagi medicinos slaugytojos. Nustebote, tada apie viską po truputį.

Panašu, jog jokios sveikatos paslaugų reformos nebus. Jos nereikalauja nei naujai susikūręs Lietuvos gydytojų sąjūdis, nei Lietuvos gydytojų sąjunga, nei slaugytojas atstovaujanti LSSO. Nereikalinga ji nei SAM nei jai pavaldžioms institucijoms. Žaidimo taisyklės nusistovėjusios, valdymo vertikalė irgi. Taip saugiau ir aiškiau. O tai reiškia, kad slaugytojos (fu, bjaurus žodis, vadinsiu sesele) darbas yra nevertinamas. Jis yra niekas, už jį nemoka nei cento. Tiesa yra smulkmenų susijusių su ligonių lankymu namie, tyrimų paėmimu, tačiau tai jau daugiau išimtis, nei taisyklė. Visą seselės algą uždirba gydytojas, nuo pradžios iki galo. Seselė paversta nuostoliu, kurių kiekį reikia reguliuot. Tai gydyklų administracija ir reguliuoja. Mažina kiekį maksimaliai, didina krūvį irgi maksimaliai. Atlygis yra ta zona, kuri taip pat  turi būti maksimaliai sumažinta. Kas bus jei gydytojas nustos dirbti? Ligoninė negaus pajamų. Kas bus jei seselė nedirbs? Ogi nieko. Kažkokie darbai liks tiesiog nepadaryti, kažką turės padaryt pats gydytojas, kažką perims žemesnės grandies darbuotojai – slaugytojo padėjėjai.  Vaizdas po truputį artėja prie to, kad santykis 4 gydytojai ir 1 slaugytoja stacionare tampa norma.  Savaitgaliais norma dar labiau išsikreipia. Niekas nepamiršo, jog “savaitgalinės” ir “naktinės” valandos “brangesnės”. Tai užtikrina jo didenybė Darbo Kodeksas. Viena seselė ir vienas skyrius. Tarsi santuoka, nedali, nesvarbu iš reikalo ar iš meilės atsiradusi.

Sausio, pradžioje matėme jaunųjų gydytojų rezidentų maršą į oro uostą. Jauni gražūs, nusifotkino spaudai. Didžioji dalis jau senai žino ką darys, belieka išlaukt va tą pusmetį ar metus… na kol kažkas baigsis. O dabar pasakykit man, kiek per 27 nepriklausomybės metus pastebėjote seselių streikų, protestų akcijų ar “žygių į oro uostą”? Aš taip, greituoju būdu, nepamenu. Jos tyliai kraunasi lagaminus ir pasinaudojusios žinia perduodama iš lūpų į lūpas, socialiniais tinklais, traukia į ten kur geriau. Seselės profesija tapo garantuoto skurdo ir nepakeliamų darbo krūvių etikete. Liūdna žiūrėti, tačiau kai per televiziją liejasi jog vidutinė alga “į rankas” siekia 500 eurų man paprasčiausia darosi pikta. Meluoti irgi reikia turėt sąžinės. Provincijos ligoninės seselės atlyginimas dažniausiai nesiekia nei 400 eurų. 90 procentų atvejų. Kiek didesnes algas galima rasti tik didžiosiose ligoninėse. Jos paprasčiausiai finansuojamos kiek kitaip.

Taigi mielieji, lengvas apibendrinimas. Sparčiausiai nyksta ta kategorija medikų, kurią pirmą sutinkate, su kuria sprendžiate didžiausią dalį savo problemų, kuriai išliejate didžiąją dali savo nuoskaudos ar pykčio. Nyksta kaip arktiniai ledynai dėl klimato kaitos. Belieka susitaikyti su naujai atsiradusiomis sąlygomis, išmokti su jomis gyventi. Tiek gydytojams, tiek pacientams. Pokyčiams į gerą jokių prielaidų nematau.

Po kiek E-sveikata

Prieš keletą mėnesių, dar iki medikų protestų, susiginčijau, kiek kainavo E-sveikata. Kaip ir dera su kompiuterių specialistu. Į mano pastebėjimus apie 40-80 milijonų jis atsakė piktu juoku.

“Tu – sako – sukiesi “sveikatoj” ir tokias nesąmones pliurpi. Eik, pasižiūrėk į darbo kompiuterį. Kelias sistemas reikalingas darbiu rasi 3 ar 4? Su kuria naršykle gali dirbt? Nei su viena. Visom reikia kokių nors priedų ar papildų. Negana to po eilinio atnaujinimo ir tos “užlinksta”. Skambini atnaujintojams tie arba nesupranta, ko iš jų nori, arba iš vis neina susisiekt. Sukiesi kaip gali. Ir žinok, suktis reikia intensyviai”.

“Tai kiek tu manai visa tai kainavo? – klausiu.”

“Realiai 200-300 milijonų. Ir kainuoja toliau. Intensyvi skaitmenizacija, tuoj dešimtmetis kaip vyksta.” Ir nuėjo. Piktas turbūt. Galvoja, dar vienas “lopas”.

Pagalvojau. Nu taip. IT specialistas nėra pats pigiausias. Darbe reikalingas nuo ryto iki vakaro. Darbo vietų daug, žioplinėjančių specialistų prie monitoriaus taip pat netrūksta, tuos irgi kursuosna reik siųst. Ir visa tai už pinigus. Iš to paties PSD. O per visą Lietuvą… Kiek ligoninių, kiek darbo vietų, kiek žioplinėjančių. Ko gero jis teisus. Plius minus, bet teisus.

Ir ko gi tie ligoniai nepatenkinti? Juk už jų pinigus tik ką pasveiko kompiuteris. Taip taip, toj įstaigoj į kurią tik ką kreipėtės. Teks pasislinkti, kad abu išsitektumėte.

Pasaulio tobulybės link

Nieko nėra smagiau nei stebėti kaip pasaulis keičiasi, tobulėja. Vakarykštė diena užleidžia vietą rytojui, kas buvo niekas tas tampa viskuo.

Štai Osakos universiteto profesorė Kadzua Muta atkreipė dėmesį ,kad “Snieguolės” ir Miegančiosios gražuolės” princai atlikinėjo nederamus seksualinius veiksmus su partneriu, kuris buvo be sąmonės.  Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad pasakose propaguojamas seksualinis smurtas. “Kada jūs protingai svarstote apie “Snieguolę” ar Miegančią gražuolę”, jūs matote kad aprašoma prievarta”- atžymėjo profesorė. Kaip pavyzdį, ji pažymėjo realų įvykį, kada buvo areštuotas žmogus, kuris pabučiavo miegančia keleivę traukinyje, pakeliui į Osaką.

Kažin kokios dabar naujos pasakos bus?…

Išgalvojau gražią mirtį

TV pagalbos veidas Gerda, priklijuotų blakstienų ir pieštų antakių savininkė išgelbėjo Betą. Ne ne tetą Betą. Pas tokius žmones TV pagalba nevažinėja, protingi bjaurybės, sunku “suvartyt” bus. Kalytę Beta. Neturiu nieko prieš, kad kalytė liko gyva, kurią šeimininkas išleido numirti. Man keistokai atrodo kai iš pradžių pasipiktinusi, kodėl šeimininkas jos neužmigdė, vėliau savo pasakojimą pakreipė visai kita vaga. Pasirodo, kad galima šunį išgydyt, ką įrodė daktaras Paulius. Tada jau kalba pakrypsta apie tai, koks žiaurus šeimininkas ir negydė gyvuliuko. Profesionalė Gerda. Ir žodis koks gražus – UŽMIGDĖ.  O kiek daug oponentų užmigdė Ponas Asadas zarino dujom sostinės apylinkėse, ar Rusiškos bombos Alepo daugiabučiuose. Juk tai taip gražiai skamba.  Bet mes šį kartą ne apie niekingus žmogiškuosius resursus, o apie žiaurų elgesį su gyvūnais… Kodėl šeimininkas nusprendė palikt šunį likimo valiai nežinoma. Ar tiesiog nesuprato, ar atrodė per brangu gydyti, o galabyt (suprask – užmigdyt) jis nenorėjo. Jo sąžinės reikalas. Dabar dar ir baudą gavo, kad sąžinė budresnė būtų.

Taigi. Prieš keletą metų turėjau nutikimą.  Budėdamas priėmimo skyriuje sutikau meniškos sielos savininkę. Ne ne, neironizuoju. Jauna moteris, akivaizdžiai meniškos sielos ir pasaulio supratimo. Šneki pasitaikė. Kol mes atlikome visus tyrimus ana papasakojo apie tai kaip gražu dabar lauke, įvertino kaip lygiai su spintelėmis susieina plytelės ant sienos, kaip dera spalvos ir daug visokių grožio vertinimų.

“Žinot, sako, bestudijuojant (berods Vilniaus dailės akademijoje) turėjau skolų, todėl metus teko praleist. Kažką reikėjo daryti, todėl įsidarbinau paukštyne. Darbą davė tokį bjaurų – brokuoti viščiukus. Atneša cypsinčią dėžę, o iš jos reikia išrinkti tuos kurie silpni ir neišgyvens. Išbrokuotus reikdavo nugalabyt. Yra toks daiktas – dekapitatorius. Įkiši į skylę galvutę, o geležinis peilis tik čiakšt ir viskas. Man tai buvo taip šlykštu, taip šlykštu, tai aš ėmiau juos slėpt kartoninėje dėžėje. Paskui išnešdavau į lauką. Paslėpdavau prie šiukšlių konteinerių.”

Kadangi nelabai supratau veiksmų, pakėliau į ją akis ir pasižiūrėjau. Pastebėjo žvilgsnyje klausimą – “jie ten labai trumpai cypsėdavo ir vėliau nutildavo”. Matyt per daug klausiantis žvilgsnis buvo, todėl paaiškino ” lauke buvo maždaug minus 20″.

Nuleidau akis, toliau rašiau atsakymą šeimos gydytojui. Sekėsi sunkiai. Neturėjau ką sakyt.