Atpratinti nuo gėrimo

Tapo draugas Andropovas generaliniu sekretoriumi. Paskelbė kovą su girtuokliavimu. Nusprendė liaudį aplankyti, pažiūrėt kaip įstatymai veikia.

Užsuka į gamyklą, vaikšto po cechus, mato prie vienų staklių įtartinas tekintojas stovi. Prieina, pasilabina.

“Sveiki Jurijau Andrejevičiau” atsako. “Tai išgeri?” “Išgeriu”  sako tas. “Ir darbe?” “Pasitaiko.” “Kiek uždirbi?”- klausia generalinis. “180 rublių, jei planą viršiju ir iki 200 traukiu.” “Klausyk – sako – jei degtinę po 10 rublių padarysiu, gersi?” Gersiu, Jurijau Andrejevičiau.” “O jei po 100 rublių?..” “Gersiu…”

Visai pasimetė Andropovas. “Taigi valgyt neturėsi už ką… Ką žmona sakys?”

“Ai – numojo ranka tekintojas. Matot tą metalo gabalą prie staklių? Tai va, jis kaip kainavo du butelius degtinės taip ir kainuos.”

 

Kur priduoti mamą?

Baigiasi vasara, atostogų metas. Niekaip negaliu pamiršti vienos frazės, kuri užklupo pačioje vasaros pradžioje:

“Gal kas žino, kur galėčiau palikti prižiūrėti savo mamą? Noriu išvažiuoti atostogų. Gal kas žino, kokie yra įstatymai, kur galima laikinai patalpinti šiam periodui.”

Amą atėmė. Čia, kažkas, kalba apie žmogų, kuris pagimdė, kuris naktimis kėlėsi prie verkiančio, supo ir nešiojo ant rankų? Kuris glaudė prie savo krūtinės, kai mažos lūpytės ieškojo krūties? Kuris atsisakė galybės dalykų tik tam, kad kažkam būtų šilčiau, sočiau, kad kažkas būtų laimingas? Apie žmogų, kuris džiaugėsi kiekvienu ištartu žodžiu, kiekvienu žengtu žingsniu, kurio širdį labiau skaudėjo nei kažkieno užgautą kojytę ar delnuką?

Taip norėjosi išdėti į šuns dienas šį pareiškėją. Išdėt tą, kuris nori priduoti kaip kokį gyvuliuką artimiausią žmogų. Prispjaut dūšią, iš pykčio ir nevilties. Bet ten viduj suspaudė… Stipriai. Kai atsitokėjau, nusiraminau. Spjaut į ten kur nieko nėra? Kokia prasmė.

Jokios

Reformuota senatvė

Pensijinė sistema paseno beviltiškai. Tai ne pasaka, ne baubas, o realybė. Pirmosios valstybės lygiu skiriamos pensijos (lot. pensio – išmoka) atsirado dar Romos imperijos laikotarpiu. Tiesa, jos nebuvo visuotinės, o skiriamos tik kariškiams. Įvedė tai, Julijus Cezaris, didysis reformatorius, sugebėjęs senato nariu padaryti savo arklį. Dar vienos selektyvios pensijos paskirtos Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, tačiau ir tos apėmė tik valdininkus.  Pensijoms skirtų fondų atradėjai yra Prūsai, įkūrę tokį tvarinį tik 1825 metais. Tiesa, irgi tik valdininkams. Vėliau fondas plečiasi, apima vis daugiau socialinių kategorijų ir 1889 metais Vokietijoje tampa visuotiniu. Toliau, kaip iš gausybės rago – Danija 1891, Didžioji Britanija – 1908, Prancūzija – 1910. Principas paprastas iki skausmo – duodi pinigų valstybei, ta juos paima. Kuo daugiau moki, tuo daugiau tikiesi gauti atgal. Logiškas ir paprastas, aiškus net paskutiniam nemokšai. Taigi, šį socialinį atradimą, neilgai trukus, galėsim aplaistyti šampanu. Sukakties proga. Pasaulis,  per tą laiką, ne ką ir pasikeitė. Nuo laidinio, Morzės abėcėle pagrįsto telegrafo iki išmaniųjų telefonų, nuo rūkstančių, pasiekiančių kelias dešimtis kilometrų per valandą greitį, garvežių iki Teslos automobilių. Pensijinė sistema pagrįsta valstybiniu fondu lieka nesenstanti ir nemirtinga visus 200 metų. Kaip koks blogis, įkūnytas pasakoje.

Lietuva ėmė ir netikėtai paskelbė apie pensijų reformą. Manote, jog veikt neturėjo ką? Deja. Dingt nebuvo kur. Tenka pateikti ir kaip nors paaiškinti keletą itin nemalonių dalykų savo piliečiams. Visų pirma, kad jokio fondo, kur pilietis, mokantis įmokas valstybei, kaupia savo pensijai lėšas nėra.  Yra tik paprasčiausia sąskaita, į kurią vos tik patenka pinigai vėl tampa tuščia. Dėk nedėjęs ir kiek nori daug. Vis tiek bus nulis ir pažadai valstybės vardu. Pinigų trūko, trūksta ir truks, kaip besivartytum. Skolintis jau išbandyta ir veikia, tačiau yra dar ir pensijų fondai į kuriuos pervesdavo dalį “sodrai” skirtų lėšų. Smagiausia būtų nusavinti, tačiau yra keletas tiek finansinų, tiek juridinių niuansų. Todėl juos paimti reikia kažkaip labai nesudirginus ne tik fondų valdytojų, bet ir pačių pinigų turėtojų. Principas genialus – tegul fondai palaiko pinigus, o vėliau, kai ateis laikas juos mokėti, visą sumą prašom į valstybinį katilą. Valstybė kiek spės išmokės, kiek nespės, nusavins. Fondams, kad nesinervintų, skirs 3 procentus, papildomai pridės 1,5 procento. Tuos varganus 3 procentus skirs nebe “sodra” iš savo atsiriektos dalies, o atrieks jums nuo algos. Papildomai. Nes kas Ciesoriaus yra Ciesoriui – tai yra, kas “sodros” – “sodrai”. Ir kad palengvinti visų gyvenimą tai atsitiks automatiškai sausio pirmosios rytą. Tiesa, paliekama galimybė atsisakyti, tačiau šią valią teks pareikšti aktyviai. Ir kas 3 metus vėl automatu įkinkys į vežimą ir lauks prašymo iškinkyti.

Taigi šiandieninė pensijos reforma, kaip bevartytum, yra tikroji reforma. Bent jos pradžia.  O tai reiškia… Jokio socialinio draudimo fondo nėra. Yra elementarus padalinys mokesčių inspekcijoje. Ir jokių pinigų jame niekas nekaupia. Principas, kuo daugiau įmoku, tuo daugiau gausiu, paneigtas kelis kartus ir jokio tiesioginio ryšio neturi. Tikimybė yra, bet ryšio ne. Teiginys “aš užsidirbau savo pensiją” jau išnyko iš bankų, fondų, žiniasklaidos leksikono, išnyks ir iš visuomenės. Nes jis visiškai neatitinka tikrovės ir yra sugalvotas. Dabartinių pensininkų uždirbti ir sumokėti mokesčiai yra išleisti. Ir jau senai. Pensininkai yra dirbančiųjų išlaikytiniai, kad ir kaip tai bjauriai skamba. Šiandien tai vieni, ryt bus kiti. Ne mokantieji turi džiūgaut, kad moku kuo daugiau, gausiu didesnę pensiją, o gaunantieji būti dėkingi tiems kas yra tiesioginis jų duondavys. Vieniši senoliai, gyvenantys dideliame mieste, negimdę ir neauginę vaikų, nes tai trukdė jų karjerai, nes vaikai turi būti aprūpinti, nes dar reikia pakeliauti ir pamatyti pasaulį ir todėl sumokėję kartais didesnius socialinius mokesčius, nėra labiau davę valstybei ir nusipelnę didesnio jos dėmesio, už provincijos porą, kuri vos galą su galu sudurdami užaugino, dorai išauklėjo ir išmokslino pulką vaikų. Ir kodėl tas pulkas vaikų dabar turėtų rūpintis kažkokiais senoliais? Jūs jau pagyvenot gražiai, dabar leiskit kitiems. Laisvi, savo grietinėlę jau suvalgėt. Pragyvenimo šaltinis pensijoje – jūsų rūpestis. Ir rūpintis turite tol, kol dar galite. Formą pasirinkite patys. Suskambus varpui virš jūsų galvų užsivers dangus.  Nes niekas apie orų pragyvenimą pensijoje jau nebekalba.  Bent jau rimtai. Tiesa, lieka dar tie 3 procentai, kuriuos galite patikėti kažkieno proteguotam fondui, nes jei mokėjote uždirbti sau pinigus, tačiau nemokate juos savarankiškai išleisti, tai taip jau jums ir reikia.

Apibendrinant belieka pastebėti. Jokios orios ir net kiek padorios pensijos nesišviečia. Pensija yra pačių pensininkų reikalas. Darbingumas yra svarbus, jo gali labai ir labai prireikti. Jei ką sukaupėte, nesigėdykite vartoti, tam ir kaupėt. Kas sakė, kad vaikus auginti yra pigu ir lengva? Kas paneigė jog tai yra pati didžiausia gyvenimo investicija?

Tiems, kas vis dar žino, kad yra kažką uždirbę ir jums kažkas priklauso – neabejokite, gausite minimumą, o gal jums pasiseks ir bus pasiūlytas socialinis rezervatas pavadintas kokiu nors skambiu “Senjorų bendruomenės” pavadinimu. Paliekant 5 o gal net visus 10 procentų. Pensijos. Smulkioms išlaidoms.

 

Prahos ruduo 2018

Į Čekoslovakijos sostinę, Prahą, 1958 metais…. gyrkšt… trakšt…. istorijos gramofonas sugedo. Susirinko išminčiai, krapštė, vartė sukinėjo. Negalima palikti be žinių pasaulį. Kažkokį ratuką įstatė ir gramofonas atgijo.

“Gausūs bruzdėjimai prieš globalizaciją prasidėjo jau 2018 metų sausį.”

“Kokie dar 2018 metai” pakraipė galvas išminčiai, bet klauso toliau.

“Socialiniai tinklai ir tubės kanalas užtvindyti informacija apie pasaulinių piniguočių sąmokslą, jo priežastis ir kovos metodus. Gūdžios nevilties vedami čekijos žmonės išsirenka vilties prezidentą Zemaną. Tas, norėdamas suartėti su dvasingu pasauliu deda visas išgales. Bara opoziciją, kiekvieną vakarą, savo draugų sveikaton, įkala po vieną kitą tiesos vandens puodelį. Kad ir kaip stengtųsi,  pasaulis ritasi šuniui ant uodegos. Nepaisant Paryžiaus susitarimų tęsiasi globalus atšilimas, iš šiaurės plūsta afrikinis maras, o nuo šiaurinių juodojo kontinento krantų nesiliauna sušalusių ir alkanųjų srautas. Matydami visą tai, atsakingieji už pasaulį ima veikti. Prahos oro uoste su visiškai nustojusiais veikti varikliais, avariniu būdu nusileidžia lengvasis lėktuvas. Iš jo išlipę du žaliūkai nugoglina į oro uostą ir agresyviai šaukdami “Dinkit visi iš čia” jį užgrobia.  Pasaulio informacinėse priemonėse pasirodo pirmoji tiesioginė transliacija per Periscope kanalą. Twiteris ir Feisbukas laikina ir siunčia susirūpinimo bučinius.  Transliacija staiga nutrūksta, nes išlindęs vienas iš oro uosto užgrobėjų, spiria operatoriui į pasturgalį ir čia pat, su jo kamera, pasidaro selfį. Pasaulis sustingsta nuo pamatyto žiaurumo. Tuo metu, kas minutę oro uoste leidžiasi transportiniai lėktuvai be atskiriamųjų ženklų. Niekas nežino ką daryt ir ką sakyt. Įstatymas kaip elgtis šiuo atveju dar neišdiskutuotas. Tada atsibunda karantino tarnyba ir pastebi, kad lėktuvai leidžiasi neturėdami tam reikalingų dokumentų – gali pavojingą ligą naminiams gyvūnėliams užnešti. Įsijungia Europos Sąjungos parlamentas. Paskiria baudą už įstatymų pažeidimą, tačiau nesuranda kam skirti, todėl padalina visoms ES valstybėms po lygiai. Į Prahą nukreipiama ESBO misija. Tankai laisvai važinėja gatvėmis, dangų raižo kariniai lėktuvai, todėl jie jokios ginkluotės ten nepastebi. Tiesa jie užfiksuoja vieną alaus padariusį pilietį besišlapinantį Briuserlio kryptimi ir padaro reikiamas išvadas. Surašo ataskaitą. Kelios slaptosios tarnybos nustato, kad tai kariškiai ir jie priklauso vienai iš liaudies respublikų. Ta neigia, nes jos iš viso nėra, nes dar niekas nepripažino. Pasaulis nevilty. Centriniame Čekijos kaimelyje netikėtai iškyla nauja politinė jėga. Per sekančias dvi dienas surengia referendumą ir savaitės gale triuškinamai laimi rinkimus į parlamentą. Paskelbia apie suartėjimo politiką su Rusija ir Kinija. Amerika pasiūlo daugiau. Sekantį rytą visus prezidiumo narius randa netikėtai ištiktus širdies priepuolio. Specialiu reisu atskrenda naujas sveikesnis, praėjęs visus testus prezidiumas. Darbas tęsiamas. Liaudis reformų nesupranta. Atsisako girtiems kariškiams, kalbantiems svetima kalba, parduoti degtinę, o moteriškės priešinasi vedamos grybauti krūmuosna.  Europos parlamentas įžvelgia konkurencijos teisių pažeidimą ir skiria baudą. Čekai parodo “faką”. Instrukcijos kaip elgtis nėra, todėl visi išsižioja iš nuostabos. Taip ir lieka. Netikėtai  centriniame parke randamas vargšo kareivio lavonas. Išniekintas. Pažinti neįmanoma. Paaiškėja, jog tai religinės ir, labai tikėtina, seksualinės mažumos atstovas. Pasaulis pasipiktina ir ta proga nežinomos valstybės taikos palaikymo pajėgos subombarduoja keletą miestų. Džiaugsmas trunka neilgai, visuomenė nuliūsta pamačiusi apie netekusius namų šimtus katukų ir šunyčių bei tris jūrų kiaulytes ir vieną triušiuką. Demonstrantai maršyruoja visose valstybių sostinėse kaltindamos čekus gyvūnų teisių pažeidimais. Tie niekingai apsimeta, kad nieko nesupranta. “Škodos” gamykloje netikėtai dingsta elektra. Sustoja gamyba. Kai įjungia, sunaudojimas – nulis.  Pasirodo, kad pusė gamyklos išvežta nežinoma kryptimi, kita pusė supjauta į metalo laužą. Briuselis reikalauja kompensacijų be darbo likusiems piliečiams. Iš kur gauti pinigų dar nežino. Svarbiausia pareikšta politinė valia. Pas Lukašenką viloje susirenką ketvertas.  Paskelbia apie ugnies nutraukimą. Visoje Čekijoje užgesinami židiniai ir dujinės viryklės. Padėtis po truputį stabilizuojasi. Demografiniai rodikliai ženkliai pagerėja – labai padaugėja jaunų žmonių. Santykinai. Bet padaugėja. Tam, spėjama, turėjo įtakos pensijų reforma ir nauja sveikatos paslaugų teikimo tvarka. Pasaulio lyderiai traukia mokintis progresyvios patirties. Naftos kainos…”

“Gana – nutarė išminčiai ir sustabdė gramofoną – turbūt ratuką ne ta puse būsim įdėję..”

Pasaka

Sėdi prie stalo Ilja Muromietis, Ivanas Kvailelis ir Boba Jaga. Kortom pliekia, Koščėjaus Nemirtingojo laukia. Durnių porom rengiasi pradėt.

Staiga triukšmas, šniokštimas, riksmas kažkoks. Susižvalgė, klauso.  Girdi:

-Padidinkime akcizus – biudžetui trūksta pinigų. Nauji mokesčiai, tai ko senai laukė ir tikėjosi šalies piliečiai. PVM mažinti negalima, viskas staiga ims brangti.  Žmonės senai reikalauja padidinti pensijinį amžių, kad pensijos būtų orios. Ko dar laukiame? SODROS įmokos niekingos, būtina padidinti.

Susižvalgė, pakėlė akis į dangų. O ten šešėlis juodas, šast ir uždengė.

-A,  nieko čia tokio – sako Ivanas Kvailelis. – Čia Slibinas Goriničius, vėl ką nors iš valdžios suėdė.

Visi lengviau atsikvėpė. O čia ir Koščėjus Nemirtingasis pasirodė.

Pareiškimas policijai

Į policijos nuovadą įžengia jauna, išvaizdi moteris. Meta rankinuką prie budinčio pareigūno langelio ir taria:

-Rašyk. Mane išprievartavo.

Anam net žandikaulis atvipo – sijonėlis juodas, trumpas trumpas, batai raudoni iki pat šlaunų vidurio, abu lakiniai. Blizga net akis ašarot verčia. Dekoltė bambą siekia. Parfiumais dvelkia. Tas mirkt mirkt

-Kaip tai išprievartavo? – klausia.

-Na kaip tai kaip? Nesumokėjo…

Vienų patyčių istorija

Pradėkime kaip pasaką.

Vieną kartą, vienoje mokykloje į vieną iš baigiamųjų klasių atėjo naujokė. Na va ir pradėjome. Priėmė labai jau įprastai šiai dienai. Na atėjo tai atėjo, sėsk kur laisva. Mokinė ji pasirodė, na kaip čia sakant, su charakteriu. Noriu darau namų darbus, noriu ne, noriu ateinu į pamokas, nepataikau, na ir suk jas devyni. Prišoka dėstomo dalyko pedagogas su psichologu “Gal kas negerai, gal kokios pagalbos reikia?” Žiūrėk ir metų kursas per 3-4 dienas sutvarkytas. Draugių turėjo keletą, taip pat kiek su saviraiška, žodžiu nebuvo visai svetima, kaip daugelis jaunų žmonių.

Toje mokykloje, tai pačiai klasei, vieną iš tiksliųjų mokslų mokslų dėstė viena keista mokytoja. Mokytoja, kuri reikalavo, kad mokinys bent orientuotųsi apie jos dėstomą dalyką, o dar geriau, jį mokėtų. Mokytoja, kuri turėjo unikalią “uoslę” apie tai kur mokinys yra silpnas ir labai lengvai sugebėdavo tai pakoreguoti.

Taigi ringe susiduria dvi asmenybės: raudonajame kampe “Prašom atlikti savo pareigą”, o mėlynajame “O man dzin, ką tu man padarysi”. Raudonasis kampas paskelbia namų darbus – mėlynasis kampas, dzin.  Raudonasis kampas jam suteikta teise paskiria vieną balą. Vieną, dešimtbalėje sistemoje! Sekantis raundas – užduotis, dzin. Vėl vienetas. Į kovą įsikiša mėlynojo kampo kovotojo treneris: buvusio sovietinio prokuroro duktė, vargais negalais baigusi aštuonias klases dar sovietinėje mokykloje. Su trenksmu įsiveržia į direktoriaus kabinetą. “Ji ką nori mano dukrai gyvenimą sugadinti? Iškvieskite Ją.” Mokyklos direktorius paklusniai atlieka kas liepiama. Procedūra tęsiasi maždaug taip: Aštuonmetės absolventė, geneologiškai tvirtos prokurorinės stuktūros sąvininkė išpila 15-20 minučių prakalbą niekingai jaunų žmonių likimų laužytojai, savo laiku, su pagyrimu baigusiai Vilniaus Universitetą. Arbitras – mokyklos direktorius – nudelbęs akis žvelgė ten kažkur į tarpą ar pro tarpą ir tylėjo. Kaip ir įprasta šiais laikais.  Pabaigus prakalbą atsakingoji mama leido mokytojai eiti tęsti pamokos. Direktorius kaip ir dera tylėjo. Šiandien kai masiškai uždarinėjamos mokyklos jam jokios problemos nebuvo reikalingos. Kai mokytojo darbo vieta darosi brangi, o vadovo iš viso aukso vertės tai tyla yra pati geriausia byla.

Mokytoja grįžo į klasę, tylėdama ant lentos užrašė užduotis, atsistojo priešais langą ir verkė. Tyliai… Visą pamoką. Vaikai sprendė užduotis. Tyliai… Visą pamoką. Tai buvo bene tyliausia pamoka iš visų įmanomų. Nuskambėjus skambučiui vaikai tyliai susikrovė knygas bei sąsiuvinius ir išėjo iš klasės. Mokytoja liko stovėti prie lango…

Pasimetimas, kas įvyko, truko gal kokias dvi dienas. Vaikai operatyviai išsiaiškino kas šio įvykio priežastis. Pačią pirmą dieną naujokė neteko draugių ir draugų klasėje. Savaitės eigoje ji jau tapo svetima bet kurioje patalpoje, kur būdavo klasiokai. Vos atėjus jie aiškiai nutildavo, į bet koki mėginimą užmegzti pokalbį atkirsdavo “Ne tavo reikalas” ar “Ko čia kišiesi”. Dar kitą savaitę žinia pasklido po visą mokyklą ir prie “akcijos” prisijungė beveik visi vyresniųjų klasių mokiniai. Ne, mušti jos niekas nemušė, bet užstoti kelią, pastumti pečiu, tarsi netyčia, mesti įkandin “žiurkė” ar panašiai, tapo įprasta. Nepastebėti to buvo neįmanoma. Į reikalą įsikišo psichologai, kiti mokytojai. Begaliniai pokalbiai klasėse, pavieniai pašnekesiai. Mokiniai, tarsi mechaninės lėlės sutartinai lingavo galvas, pasižadėdami nesišaipyti iš naujokės, o uždarę duris tęsė tai ką buvo pradėję.  Pastebėjus pakartotinai, jie tarsi teigdavo – “Upss netyčia…”

Kažkas, matyt, davė patarimą mamai, o gal net prisidėjo jį įgyvendinant ir dar po  poros mėnesių mūsų naujokė tapo naujoke kitoje mokykloje. Viskas pamažu grįžo į senąsias vėžes.

Sužinojęs šią istoriją, iš pradžių maniau jog apie tai būtina papasakot. Mokytojos, šio įvykio dalyvės, nuomonė buvo kategoriška – NE.  Nereikia, kas praėjo tebūnie praeitis. Teko nuspręsti pačiam. Ir žinote ką? Patyčių ten  buvo gal tik kaip pagardų pagrindiniam patiekalui. Patyčias nuo pradžios iki galo organizavo savo dukrai mama. Mokiniai organizavo gynybą savo mokytojai, tą gynybą, kurios nesugebėjo sukurti tas kas privalėjo tai padaryti – direktorius. Ir jie laimėjo. Jie apgynė savo mokytoją, savo mokyklą. Jie neleido tolerancijai virsti abejingumu. Jie parodė, kad pilietiškumas yra svarbu, ką suaugę jau baigiame pamiršti. Kai įprasta yra sakyti “man priklauso” jie atsakė “ne daugiau nei pats davei”. Kai kito žmogaus niekinimas yra vadinamas “nuomonės išsakymu”, jie pasakė “ateik čia…” ir tai pavadino saviraiška.

Kodėl privalėjau papasakoti? Todėl, kad šioje klasėje, šioje mokykloje auga Lietuvos piliečiai.

Kaip padaryti politikonezą

Vokietijos politikai sugebėjo atlikti neįmanomą. Dvi diametraliai priešingos politinės jėgos – krikščionių demokratų sąjunga ir socialdemokratų partija sudaro koaliciją. Valstybėje pagaliau baigiasi bevaldystė. Pagaliau, pagaliau pavyko sumaišyti vandenį su aliejumi. Įdėjus gerą dozę emulgatorių, vadinamų kompromisais, pagardinus kiek prieskoniais, tokiais kaip europinės bendrosios vertybės ir realpolitik biznio grimasos, pavyko pagaminti kažką panašaus į majonezą ar liesą margariną. Kulinarine kalba tariant.

Teks valgyti kasdien, kaip pagrindinį patiekalą. Kažko man menas, jog dietologai, abu šiuos produktus priskiria nesveikam maistui. Pagyvensim, pamatysim.

Pinigų karas

Kodėl litas beviltiškai pralaimi eurui? Keitėme tai vienu santykiu, dabar jau visai kitas kursas, bent jau pagal galimybę apsipirkti. Tai jau pajuto kiekvienas. Žmonės kaltina gobšus prekybininkus, lygiai tokius pat darbdavius, plėšikaujančius komunalinių paslaugų tiekėjus ir taip toliau. Ekonomistai ir toliau triūbina, kad ekonomika auga, o jei jau jūs nematote, tai esate dar neatakę, kaip tik ką atvesti kačiukai. “Va, mes tai turim skaičius, o jūs ką? Emocijas.” Ir sėdi pasimetęs žmogelis, išsižiojęs visas. “Tai kaip čia dabar yr?”

O yra kiek įdomiai. Euras, kaip paprastų žmogelių atsiskaitymo priemonė įvedama 2002 metais. Dar tada, už 10 eurų, nesunkiai galima buvo apsipirkti maisto visai savaitei.  Praėjus vos dviems mėnesiams litas susituokia su euru ir ši santuoka išlieka nepajudinama iki mirtis juos išskirs. Litas, ne tai kad pririšamas stabiliu santykiu, jis tarsi suvirinamas į vientisą elementą. Va vien todėl, kalbėti apie litą, kitaip nei apie eurą, galima tik kaip apie popierinę kupiūrą.

Yra tokia įstaiga – Europos Centrinis Bankas. Štai tas bankas kiekvieną  mėnesį išleidžia 60-80 milijardų eurų emisiją. Kiekvienas europietis, kas jis bebūtų, ar tai mažas vaikas, ar solidus senolis kas mėnesį praturtėja, nei daug nei mažai, apie 150 eurų. Ir ką, jūs nemokat saugiai išleisti tuos pinigus? Ar sakot nematėt? Nei atlyginimų paaugančiu po 150 kas mėnesį, nei pensijų? Ir valdžia vaikui skyrė tik 30, o ne 150+150+….? O žinot kodėl? Todėl, kad tie milijardai skirti visai ne jums. Jūs juos tik sunešt turit. Tie milijardai sudalyvauja tokioje vienoje įdomioje akcijoje – aktyvų supirkimo programoje. Kalbant paprasta žmonių kalba yra gražinami kreditai bankams, kurie juos nupiešė Graikijos krizės metu, gelbstint eilinį pabėgėlį, už sumokėtą “indėlį” Turkijai, kad ta privertų duris, tai yra pridarytų sienas. O jums lieka tai kas lieka: airiui virš dviejų tūkstančių, prancūzui apie du su puse, lietuvaičiui, kiek daugiau penketo šimtų. Juk gyvename bendrame name – eurozona vadinasi. Prisidėt turime po lygiai. Netgi jei ir būtume palikę gyvą Litą, šios lemties jau nebe išvengtume, tiesiog mūsų kainų karuselė turėtų santykį 3,4528. Va ir viskas.

2002 už 10 eurų pirkdavo maisto savaitei. 2018 už 10 eurų? Pietūs šeimai, ir tai dar pasiruošti produktus reikia.  Progresas akivaizdus

Apie kainas

Eina jaunuolis per turgų, mato senolis gaidį pardavinėja. Rankose laiko, glosto, godžiai seka akimis praeivius.

“Kiek gaidys, tėvai” mesteli praeidamas pro šalį.

“Štuka” atsako senolis.

Sustingsta staiga kaip stabo ištiktas. “Kaip štuka? Tūkstantis?” Senolis pritariamai linkteli galva. “Tu ką tėvai. Už gaidį…”

“Supranti, sūnau, pinigų labai reikia.”