Kaimynė Zimbabvė

Jam ką, galvoj pasimaišė, pasakytų tūlas tautietis. Kur mes o kur Zimbabvė. Oi nesiblaškykit, mes labai artimi. Pradėkim nuo to, kad kadaise geopolitikas Kazys Pakštas buvo suplanavęs atsarginę Lietuva Madagaskaro saloje , o nuo ten, ne taip jau toli ir iki pačios Zimbabvės.  Britų kolonijos metais tai buvo ištisas Afrikos perlas. 1965 metais šalis atsiskiria nuo Anglijos karūnos ir pasiskelbia Rodezija. Įvedamos kraupios sankcijos. Slaptais ekonomikos kanalais šalis vos vos kvėpuoja turėdama 3 %  infliaciją ir apie 10 % ekonomikos augimą. Tai, aišku, netenkina vietinės kilmės juodaodžių gyventojų, vystosi gausybė judėjimų kol jie pagaliau susilieja į progresyvų, (suprask teisingai – išskirtinai komunistine ideologija besiremiantį) judėjimą FRELIMO. Ir tai vyksta jau 1975 metais. Ar pastebit kaip viskas čia pat? Lyg tik vakar buvo. Tais pačiais metais pradeda šmėkščioti viena politinė figūra – Robertas Mugabė. Situacija tik stiprėja ir nuo 1979 metų jis jau tvirtai stovi politinėje viršūnėje. Žinoma, ne vienas, remiamas savo bendražygių. Vienas tokių yra Emmersonas Mnangagwa. Už savo švelnų ir nuosaikų elgesį su nesutinkančiais su Pono nuomone gavo Krokodilo pravardę.

Tada Rodezija pavirto į Zimbabvę ir prasidėjo vienas iš ilgiausių bei įdomiausių socialinių eksperimentų. Prasidėjo intensyvi rasistinė kampanija, kurios metu neliko, praktiškai, nei vieno balto veido. Tiesa kurį laiką Didžiosios Britanijos vyriausybė mėgino kištis išpirkdama žemes priklausiusias baltiesiems. Instrumentas veikė tol, kol valdininkai skaičiuodavo pinigus. Tai būdavo laikas per kurį kolonizatoriai turėdavo spėti palikti šalį. Pinigai būdavo paskirstomi tiems kas čia gyveno. “Žemė ir jos turtai turi priklausyti tos žemės žmonėms. Neišparceliuosom savo laukų svetimšaliams”. Kadangi reforma buvo vykdoma remiantis Kalašnikovo automatu, dalis juodųjų gyventojų, gavę pinigų puolė pirktis bilietus į vieną pusę. Kita dalis, pamatę jog galima gauti pinigų tiesiog taip, nustojo dirbti. Jie linksmindavosi gatvių eitynėse, keikė kraujasiurbius baltuosius ir vis reikalavo naujų pinigų pašalpoms. Pasaulis ramiai įsijungęs Tv, sudaryta iš bet kurių trijų raidžių stebėjo kaip vyksta neramumai (jei būt tiksliu juodasis rasizmas) ir kraipė galvas. Pavadint rasizmą rasizmu, juodą juoda yra labai nepolitkorektiška. Todėl jie tik kraipė galvas ir tylėjo. Pasaulis žengė devyniasdešimtųjų link. Pasaulinis valiutos fondas vis dar davė pinigų pašalpoms badaujančiai šalies daugumai. “Krokodilas” ramiai įsitaiso viceprezidento poste. Ekonomika ima kilti itin sparčiai nes labai jau sparčiai sukasi pinigų spausdinimo mašina. Infliacija pasiekia 231 000 000 % ribą.

Po truputį šalis realiai sėdinti ant aukso ir deimantų virsta viena skurdžiausių teritorijų pasaulyje.  Vidutinė gyvenimo trukmė sparčiai artėja prie 50 metų, o AIDS sergančių kiekis yra apie 40 procentų.  Taip taip, praktiškai kas antras yra ne užsikrėtęs, o jau iš tikrųjų sergantis.

Ir štai 2017 m. lapkričio 15 d. prezidento Mugabės ginti nuo gausybės aplink gudriai užsimaskavusių priešų stoja kariuomenė. Lapkričio 21-ąją 93 metų,  pilnas jėgų ir energijos, šviesaus proto ir racionalios išminties prezidentas nutaria jog geriausias būdas apsisaugoti tai nebūti taikinio centre.

Į šalį specialiu reisu grįžta “Krokodilas”. Taip, tas pats buvęs viceprezidentas, paskandinęs kraujuje visus kurie nelakė partijos linijos generaline. Jis drąsiai imasi atsakomybės išvesti šalį iš krizės, grąžinti didybę ir šlovę. Grįžta, Emmersonas Mnangagwa, kaip ir dera, iš Maskvos.

O jūs sakot, prie ko čia kaimynai.