Gedimino krateris

Įsivaizduojat, valdžia skelbs ekstremalią situaciją valstybės mastu. Na pagaliau, sakau sau. Kiek dar galima vaidint jog nevyksta nieko. Reikia kažką daryt.

Bet pala pala. Dėl Gedimino kalno nuošliaužos. Pasitryniau akis, pažiūrėjau dar kartą. Nu rimtai. Pasiutau.

Žinot, kur Lietuvoj nėr problemos?
Na, kad ir ubagiškos algos, ar kosminės kainos. Emigracija, kuri jau senai viršijo genocido normas. Demografinė situacija, kai vaikas šeimoj tampa finansine, emocine ir socialine kliūtimi. Senoliai, kuriems parengtos paslaugos slaugos ligoninėse ir pigiausių vaistų rinkiniai vaistinėse. Griūvantys ir nykstantys visom prasmėm regionai. Va čia nėr jokios problemos.
Bet Gedimino kalno nuošliauža – jau nacionalinio mąsto ekstrymas. Čia tai jau problema.
“Nieko tokio, sako L.Ruokytė – Jonsson,  tai tik prievolė. Toks ir toks straipsnis nustato būtent tai”.  Minus 9 milijonai. Ir tai tik prioriteto tvarka. Žinoma, kas tie 9 milijonai. Sunešim. Kiekvienas po truputį.

Dėl manęs, nors ir krateris kalno vietoj atsivertų. Su bokštu vidury. O dar geriau jei ten sučiuožtų dar pora įstaigų iš Gedinimo prospekto, kurios tokias nesąmones gimdo.