Čigonas

Vieną ankstyvą sekmadienio rytą tėvas čigonas kelia savo sūnų:

-Kelk sūneli, imk bėrąjį mūsų arklį ir eik turgun. Tą, patį geriausią. Sesę reik už vyro leist, motina paskutinę skarelę baigia sudėvėt. Eik, pasistenk, pigiai neparduok.

Išėjo sūnus, išsivedė arklį. Diena išsitempė į visą amžinybę. Visi laukė, spėliojo, tikėjo jog dabar visiems bus lengviau gyvent. Juk dar keli šaunūs eržiliukai auga. Atėjo vakaras, vėliau naktis. Senis čigonas sėdėjo stalo gale ir tylėjo. Žiūrėjo į duris trobos gale ir tylėjo. Visą laiką.

Staiga durys atsidaro ir įeina sūnus. Tylus toks, galvą nuleidęs. Kepurę rankose minko ir tyli. “Arklį pardavei?”- klausia tėvas. Linkteli. “Brangiai?”. Linkteli sūnus. “Tai kur pinigai?” Tyli. “Pinigai kur, klausiu.” “Pralošiau tėti. Smuklėj”

Senis čigonas visiškai panarino galvą. Spengiančioj tyloj girdėjosi kaip grikši dantys. Staiga pakilo iš už užstalės, nusikabino nuo sienos vytinį diržą ir kad ims kapot sūnų – per galvą, rankas, ir vėl per galvą, per blauzdas. Davė ir davė, jaunasis čigonas pradžioje dar saugojosi smūgių, dar gynėsi nuo jų, vėliau liovėsi. Beprasmiška. O senis nusibraukia prakaitą ir lupa. Vėl ir vėl.

Staiga į kojas puola senoji čigonė: “Tėvai ką darai? Sūnų užmušt nori?”. “Nenoriu motin”. “Tai arklio gaila? Pinigų už jį?”. “Ne motin, ir arklio negailu ir kad pinigus pralošė negailu. Bet kam gali nepasisekt. O lupau, motin, kad iš viso sėdo lošt.”