Kaip padaryti politikonezą

Vokietijos politikai sugebėjo atlikti neįmanomą. Dvi diametraliai priešingos politinės jėgos – krikščionių demokratų sąjunga ir socialdemokratų partija sudaro koaliciją. Valstybėje pagaliau baigiasi bevaldystė. Pagaliau, pagaliau pavyko sumaišyti vandenį su aliejumi. Įdėjus gerą dozę emulgatorių, vadinamų kompromisais, pagardinus kiek prieskoniais, tokiais kaip europinės bendrosios vertybės ir realpolitik biznio grimasos, pavyko pagaminti kažką panašaus į majonezą ar liesą margariną. Kulinarine kalba tariant.

Teks valgyti kasdien, kaip pagrindinį patiekalą. Kažko man menas, jog dietologai, abu šiuos produktus priskiria nesveikam maistui. Pagyvensim, pamatysim.

Veidas

Politika pasipudravo veidą, užsidėjo kaukę, pasiruošė karnavalui. Senieji metai baigiasi, pasitiksim naujus. Nekalbėsim apie seimą, vyriausybę. Pakalbėsim apie tuos kurie arčiau mūsų – savivaldą. Koks jos veidas. Savivaldą plačiąja prasme. Ne tik seimelius, vadinamus tarybomis, ne tik premjerus vadinamus administracijos direktoriais, bet ir “valstybines” įmones, kurias valdo politinio pasitikėjimo pareigūnai – vandens tiekėjai ir nuotėkų surinkėjai, poliklinikos ir ligoninės, senelių namai ir įvairiausios kilmės socialinių paslaugų teikimo įmonės. Priežastis banali, Vienas čiūdikas iš vieno Lietuvos savivaldos centro suspindėjo taip, kad jį galima būt priskirti prie etaloninių asmenų. Na tokių su kuriais būt galima lyginti.

Taigi. Savivaldybės tarybos narys:

Gūdų vakarą, truputėlį girtas (virš 2 promilių) eina viduriu SAVO miesto gatvės. Nebevairuoja, nes prieš metus laiko jau prisivairavo kartu su promilėmis.  Pakeliui įspiria pravažiuojančiam PEUGEOT, nes čia JO miestas ir jame jokie pižonai nevažinės. Kada vairuotojas nesupranta bajerio ir iškviečia policiją, tas aniems paaiškina jog yra tarybos narys ir kreiptis į jį reiktų “Jūsų Didenybe”. Tie irgi nesupranta bajerio ir uždeda dieviškojo panteono nariui antrankius. Kas visiškai netikėta, tie neišsilydo, o tvirtai laiko susikabinę. Vienintelė laisva kūno vieta palieka burna, todėl jai netrukus pasiūloma triūbelė. Burna kvėpteli, tablo parodo 2,45. Žmogus, artimai susijęs su sportu, nepatiki, nes tokių rezultatų nebūna. Paabejojęs pasitikslina – jis čia ne prie ko, kaltas alkoholis. Žodžiu anas, va tas, kaip jo vardas, mane nugirdė – jis vis pylė, o aš vos spėjau ryt. Netikt? Iš karto pagrasino atsistatydinti iš tarybos narių. Dangus apsiniaukė, ir pabiro kruvinų ašarų lietus….

Kadangi kiekvienas iš mūsų pirmiausiai susiduria su savivaldos komanda nutariau peržvelgti šio asmens, pavadinkim paprasčiau, vidutinio Tarybos nario, socialinį portretą. Ir kas gi gavosi. Ogi nieko netikėto : asmuo išrinktas pagal vienos iš rimčiausių partijų sąrašą – be abejo. Tvarkos ir teisingumo. Išsilavinimas – vidurinis, baigė suaugusių mokymo centrą. Dirba – niekur. Manot negavo pajamų? Gavo. Manot nemokėjo mokesčių? Teisingai – lygiai nulis. Ką veikia? Sportui ir menui vadovauja. Visuomeniniais pagrindais. Visada žinoma, jog pagrindai, kad ir visuomeniniai turi būt pagrįsti materialia dedamąja. Biudžetine. Pomėgiai, kiek skurdoki – sportas ir menas, tačiau visada galima papildyti mėgstamais balsuotojų punktais : kelionės, muzika ir kinas (menas tikrai per platu, ne kiekvienas supras), o jei taikai į pensininkų auditoriją verta papildyti kažkuo panašaus į “informacinės laidos per TV : Panorama, TV3 pagalba, 24 valandos, Specialusis tyrimas, Emigrantai, Paieškų tarnyba ir tt.” Teistumas – privalus, kaip kaklaraištis prie kostiumo.

Nu jokio netikėtumo, jokio. Praeis metai kiti ir balsuotojai vėl eilute ropos link balsadėžių, kad galėtų įmesti lapelį su varnele langelyje. Manot jie pakels akis ir pasižiūrės už ką balsuoja? Nea. Vieni neatplėšdami akių nuo savo išmaniųjų telefonų, kiti nuo nukleiptų, ne vieną dešimtmetį skaičiuojančių batų, sumes baltus popierėlius į plyšelį. Norėtumėt, kad tokie nespardytų Jūsų automobilių? O kodėl turėtų? Juk ką tik atidavėte jiems savo miestą.

Ko verkė balvonai

Siūlomas įstatymo projektas, kuris įpareigotų nukelti visus sovietinio periodo paminklus.

Negalima, paprieštaravo filosofė Nerija Putinaitė, LRT radijo laidoje. Iškreips istoriją. “… tai nuslopintų tuos bendro supratimo daigus, kurie matomi viešojoje erdvėje padedant žurnalistams, įsitraukiant istorikams.“ Atsirado ir pritariančių. Kils klausimas dėl kai kurių rašytojų, paties AMB įamžinimo. Mat nepakankamai tiksliai apibrėžta įstatyme sąvokos. Supriešins visuomenę.  Negalima, tegu stovi. Reikia apsispręsti.

Velniop. Tai gal užduokim tuos pačius nepatogius klausimus apie S.Nerį, K.Kubilinską, jei labai norit ir apie patį J. Marcinkevičių. Ir Brazauską galima. Užduokim klausimus, tiek apie katedros grąžinimą, tiek apie viešbučio privatizaciją. Tie kam svarbu ir įdomu – diskutuos. O apie “supratimo daigus”… Prieš gerą dešimtmetį mačiau vieną pilietį atiduodantį pagarbą. Nedidelio miestelio sovietinio kario paminklui, stovinčiam karių kapinėse. Vos stovintį ant siūbuojančių kojų ir šlapiu klynu. Kur pasiūlytumėte įsitraukti istorikams? A? Labai realu, kad jis jau apleido šią ašarų pakalnę ir diskusijoje nedalyvaus. Nedalyvaus dar daugybė, kuriems tai visiškai neįdomu, bet žino, jog jei jau stovi paminklas, tai jis svarbus. Ir reikšmingas. Žinot, yra toks miestas Berlynas. Jame yra toks pastatas – Bundestagas. Tame pastate – vienas koridorius, vadinamas kanclerių alėja. Jame iškabinti visų kanclerių portretai, nuo Reichstago laikų. Visų, išskyrus vieno. Bandom atspėti ko jame nėra? Atsakymo nebus, nes jūs teisūs. Tiesiog šio “supratimo daigo” Vokietijai nereikia. Nuo žodžio VISAI. Ir dar. Yra toks žmogus – Vladimiras Rezunas. Plačiau žinomas kaip rašytojas Viktoras Suvorovas. Dar sovietmečiu, būdamas GRU karininku, jis su šeima, spruko į vakarus. Apkaltintas Tėvynės išdavyste ir du kartus, už akių, nuteistas myriop. Štai šis žmogus, mano galva, labai taikliai apibūdino balvonus. Tai simboliai, kuriuos paliko praeidama sovietų karinė ir represinė mašina. Tarsi plėšrus žvėris žymėtų savo teritoriją.

Tai ką? Paliekam supratimo daigus? Kaip žymėtą teritoriją.

Tarpkojo skandalai

Pati lengviausia ir populiariausia tema yra apie tarpkojį. Niekada nesensta. Šlykštu ir primityvu. Maniau niekada nesiimsiu. Bet, kaip ir kiekvienas procesas, evoliucionuoja ir duoda nuokrypius. Mechaninę šio užsiėmimo dedamąją praleisim, tačiau progresyviąją, visuomenės formuojamą, dedamąją, manau, verta panagrinėti.

Kaip ir dera, ateina jie iš tolimojo užsienio. Pirmas pasilinksminimo pliūpsnis aplankė mus iš oralinio kabineto. (Ir kodėl jį taip praminė?) Problema tuomet buvo tik viena – prezidentas melavo. Ir melavo prisiekęs. Praktikantės metodas pakilti karjeros laiptais tuomet nieko nedomino. Buvo savaime suprantamas ir gana priimtinas. Suteptą sperma suknelę, keletui metų, ji pasiliko kaip nelaimingos meilės, o gal prievartos prisiminimą.

Šiemet kaip iš gausybės rago pasipylė skandalai iš Holivudo. Harvey Weinsteinas buvo pirmasis aiškus favoritas. Jį net paliko žmona, aišku prieš tai pareiškusi gailestį visoms, tai patyrusioms moterims. Ir paprašė privatumo. Žodžiu, nekiškit nosies kol mes nepasidalinsim su Harvey turtų. Grotažymė MeToo pasipuošė pirmu įrašu: pasirodo Harvey Weinsteinas kažkuriais tai metais pasakė keletą nepadorių frazių. Atsirado ir antras prisipažinimas, kad po priekabiavimo akto, kita aktorė, vos neprarado svarbaus vaidmens. Bandau išverst pagal savo supuvusią suvokimo prizmę – jis pasistengė, tačiau vos gavau šitą vaidmenį.

Antrasis garsusis veikėjas – Kevinas Spacey. Auksinis koziris buvo Antony  Rappo pareiškimas. Per vieną vakarėlį, jis, teisybės dėlei sakant beveik 15 metis, gerokai padaugino gėrimų. Dėl visiškai nesuprantamų priežasčių prabudo vienoje lovoje su Kevinu. Aišku, tik sutapimas, jog kine jis debiutuoja sekančiais metais. Kaip vėliau teisinosi, vienas buvo per jaunas, o kitas, aiškiai pamena jog buvo per girtas, todėl nieko neprisimena. Be visa to, Spacey iš rankovės išsitraukė kozirių tūzą, paskelbė jog yra gėjus. Aišku LGBT visuomenė pasipiktino šiuo pareiškimu, nes jų bendruomenėje “a priori” negali būti jokių nešvarių darbelių. Kas tuo netiki, yra atsilikę homofobai ir panašiai. Bet kadangi 15 metį nėra labai sunku vadinti jaunu vyru, apsiribojo vienu trumpu pareiškimu. “Netflix” skubiai nutraukia bendradarbiavimą su Kevinu  Spacey ir daugiau nekurs “Kortų namelio” serijų. Na žinoma, pasitraukt šlovės viršūnėje. O ir reklama jau padaryta. Belieka užsisakyt paslaugą ir pažiūrėti ką ten tas iškrypėlis suvaidino.

Bet ir Lietuva pasaulio dalis. Kaip mes galime nuo visa to atsilikti. Pirmas šio linksmumo dalyvis, be abejo, yra išdykėlis seimūnas Kęstutis Pūkas. Kaip ir dera media magnatui jis surengė atranką, žargonu vadinamą “casting’u”. Rinkosi sau padėjėjas. Po šio įvykio keletas iš jų nulėkė tiesiai į generalinę prokuratūrą ir pasiskundė, jog šis kėsinosi į kažką tai generalinio. Juk nebėgsi į paprastą policijos komisariatą. Nesolidu. Tas keistai vaipėsi, atsikalbinėjo, paskui sirgo, kol papuolė į konstitucinį teismą. Tik koks ryšys tarp Pūko ir konstitucijos iki šiol nesuprantu. Galėjo ir jis mėginti ištraukt kozirinį tūzą. Juk dešimt žmonų ir penki vaikai… hmm gal atvirkščiai, aiškiai rodo kad su moterimis kažkas nelabai gerai.

Antrasis Šarūnas Bartas. Va, šitam bičeliui, galima pavydėt. Kai moteris sako jog po penkerių metų ji jaučia lyg tai būtų atsitikę tik ką… Čia tai jėga. Daugeliui vyrų tik pasvajot. Pats Bartas elgėsi niekingai nuobodžiai. Ilgai tylėjo, o po to kažką neaiškaus išmarmėjo. Jokio veiksmo, jokios intrigos. O dar menininkas vadinasi. Ir už ką jam tie apdovanojimai?

Bet seimas nebūt seimas, jei nebūt įvykių smaigalyje. Vienas vieno komitetų vadovas įdarbina referentę. Ir kas čia tokio. Daug žmonių dirba, bet žiniasklaida nerėkauja. O jei žmogus gyvena Panevėžyje, o jo reikia čia ir dabar. Tiesa, prieš tai buvo ir seimo narė, tačiau vėliau pasitraukė. O poreikis nesitraukia. Žinoma, čia kol kas nieko nesako apie priekabiavimą.

Žinot, bjauru, kai galima pasigirt tik tarpkoju, bet kažkodėl tikiu jog šitie skandalai bent truputėlį sumažins galimybę privatizuoti viešbutį ar pakilt karjeros laiptais. Čia kaip kripto valiuta, kol abu neprisipažins niekas nieko nesužinos. Kas ir kiek davė, ir kas ir kiek gavo. Dabar sienos sugriautos ir bet kuris iš nepatenkintų gali griaut savo priešininką ant menčių. Net neprisiliesdamas. #metoo. Ir viskas. Ginkis, o aš pažiūrėsiu kaip sekas. Tiesa, lieka santuoka, bet koks skirtumas kaip apiforminat savo kripto sandorį.

Beje, vos nepamiršau. Visatoj irgi vyksta skandalas.

Minų kadrilis

Ne taip senai prasidėjo savotiškas žaidimas Rusijoje. Kažkas paskambina, pareiškia jog užminuotas tas ir tas pastatas. Sulekia visos spec tarnybos, patikrina, aišku nieko neranda.

Neiškentė įstatymų leidėjai, Rusijos Valstybės Dūma, 2017 lapkričio 24 rytinės sesijos metu priėmė įstatymą apie skambučių, susijusių su “minavimu”, blokavimu.

Lygiai po pietų “užminavo” Dūmą.

Nesuprantu, ten ką, įstatymų blogiukai neskaito?

Kaimynė Zimbabvė

Jam ką, galvoj pasimaišė, pasakytų tūlas tautietis. Kur mes o kur Zimbabvė. Oi nesiblaškykit, mes labai artimi. Pradėkim nuo to, kad kadaise geopolitikas Kazys Pakštas buvo suplanavęs atsarginę Lietuva Madagaskaro saloje , o nuo ten, ne taip jau toli ir iki pačios Zimbabvės.  Britų kolonijos metais tai buvo ištisas Afrikos perlas. 1965 metais šalis atsiskiria nuo Anglijos karūnos ir pasiskelbia Rodezija. Įvedamos kraupios sankcijos. Slaptais ekonomikos kanalais šalis vos vos kvėpuoja turėdama 3 %  infliaciją ir apie 10 % ekonomikos augimą. Tai, aišku, netenkina vietinės kilmės juodaodžių gyventojų, vystosi gausybė judėjimų kol jie pagaliau susilieja į progresyvų, (suprask teisingai – išskirtinai komunistine ideologija besiremiantį) judėjimą FRELIMO. Ir tai vyksta jau 1975 metais. Ar pastebit kaip viskas čia pat? Lyg tik vakar buvo. Tais pačiais metais pradeda šmėkščioti viena politinė figūra – Robertas Mugabė. Situacija tik stiprėja ir nuo 1979 metų jis jau tvirtai stovi politinėje viršūnėje. Žinoma, ne vienas, remiamas savo bendražygių. Vienas tokių yra Emmersonas Mnangagwa. Už savo švelnų ir nuosaikų elgesį su nesutinkančiais su Pono nuomone gavo Krokodilo pravardę.

Tada Rodezija pavirto į Zimbabvę ir prasidėjo vienas iš ilgiausių bei įdomiausių socialinių eksperimentų. Prasidėjo intensyvi rasistinė kampanija, kurios metu neliko, praktiškai, nei vieno balto veido. Tiesa kurį laiką Didžiosios Britanijos vyriausybė mėgino kištis išpirkdama žemes priklausiusias baltiesiems. Instrumentas veikė tol, kol valdininkai skaičiuodavo pinigus. Tai būdavo laikas per kurį kolonizatoriai turėdavo spėti palikti šalį. Pinigai būdavo paskirstomi tiems kas čia gyveno. “Žemė ir jos turtai turi priklausyti tos žemės žmonėms. Neišparceliuosom savo laukų svetimšaliams”. Kadangi reforma buvo vykdoma remiantis Kalašnikovo automatu, dalis juodųjų gyventojų, gavę pinigų puolė pirktis bilietus į vieną pusę. Kita dalis, pamatę jog galima gauti pinigų tiesiog taip, nustojo dirbti. Jie linksmindavosi gatvių eitynėse, keikė kraujasiurbius baltuosius ir vis reikalavo naujų pinigų pašalpoms. Pasaulis ramiai įsijungęs Tv, sudaryta iš bet kurių trijų raidžių stebėjo kaip vyksta neramumai (jei būt tiksliu juodasis rasizmas) ir kraipė galvas. Pavadint rasizmą rasizmu, juodą juoda yra labai nepolitkorektiška. Todėl jie tik kraipė galvas ir tylėjo. Pasaulis žengė devyniasdešimtųjų link. Pasaulinis valiutos fondas vis dar davė pinigų pašalpoms badaujančiai šalies daugumai. “Krokodilas” ramiai įsitaiso viceprezidento poste. Ekonomika ima kilti itin sparčiai nes labai jau sparčiai sukasi pinigų spausdinimo mašina. Infliacija pasiekia 231 000 000 % ribą.

Po truputį šalis realiai sėdinti ant aukso ir deimantų virsta viena skurdžiausių teritorijų pasaulyje.  Vidutinė gyvenimo trukmė sparčiai artėja prie 50 metų, o AIDS sergančių kiekis yra apie 40 procentų.  Taip taip, praktiškai kas antras yra ne užsikrėtęs, o jau iš tikrųjų sergantis.

Ir štai 2017 m. lapkričio 15 d. prezidento Mugabės ginti nuo gausybės aplink gudriai užsimaskavusių priešų stoja kariuomenė. Lapkričio 21-ąją 93 metų,  pilnas jėgų ir energijos, šviesaus proto ir racionalios išminties prezidentas nutaria jog geriausias būdas apsisaugoti tai nebūti taikinio centre.

Į šalį specialiu reisu grįžta “Krokodilas”. Taip, tas pats buvęs viceprezidentas, paskandinęs kraujuje visus kurie nelakė partijos linijos generaline. Jis drąsiai imasi atsakomybės išvesti šalį iš krizės, grąžinti didybę ir šlovę. Grįžta, Emmersonas Mnangagwa, kaip ir dera, iš Maskvos.

O jūs sakot, prie ko čia kaimynai.

Katalonijos nepriklausomybė? Kas tai.

Na nevisai kaimynai, na kiek toliau nei už sienos. Bet… Manau jog kiekvienam Lietuviui turi būt svarbus ir reikšmingas reiškinys. Vien todėl, kad atgaivintų mintis ir jausmus kuriuos patyrėm prieš beveik 30 metų.

Taigi, kas čia dabar atsitiko. Gabalėlis žemių, su savo gyventojais, pasakė jog tvarkysis savarankiškai. O savarankiškai tai kaip? Kita valiuta? Ne. Savas parlamentas? Ir taip buvo. Nuosava policija? Tai kad ir tai buvo.

Tai kas ir ką laimėjo. Kokia prasmė tos “nepriklausomybės”. Šiaip pasimaivyt, pasirodyt kad galim. Madridas pareikalavo atšaukti, davė terminą. Baksnoja pirštu į konstituciją ir rodo kad tuoj visus išvaikys… Gal irgi maivosi? Išsigando Katalonai? Nepanašu. Dabar šnekėsim ne kaip ne kaip mokytojas su mokiniu, ne kaip viršininkas su darbininku, o kaip lygus su lygiu. O čia, jau smūgis žemiau juostos. Griaunamos pamatinės europos vertybės, taip sakant.

Dabar sugrįžkime istorijos taku atgal tuos 30 metų. Tada daug rimtų ir protingų vyrų susiginčijo ar taip reikia. Vieni kalbėjo jog neverta, jog gyvenam turtingoje valstybėje, kur žemių ištekliai tiesiog veržiasi į mūsų namus ir tereikia jomis naudotis, O jei paliksim šį linksmąjį bendrabutį tai liksim prie melioracijos griovio apaugusio krūmais, nušiurusio miškelio ir suklypusios sodybos. Skurdas ir neviltis užpildys mūsų sielas. Pamatę, jog kita dalis nelabai tam pritaria, jie nuėjo užsiiminėti rimtesniais darbais: privatizuoti viešbučių ir terminalų. Tai buvo pragmatiškoji tautos ir visuomenės dalis. Kita dalis liko mojuoti trispalvėmis, giedoti Tautišką giesmę, o kitą laiką skyrė triūsui savo darbuose ir sodybose. Ko gero, tai būtų trukę visus tuos 30 metų. Aukščiausioji taryba būt susitarusi dėl dvikalbystės Lietuvos teritorijoje. Savaime suprantama, antroji kalba nebūtų gausiausios tautinės mažumos. Nebūt jokio ginčo dėl dvigubos pilietybės, ji būtų savaime suprantama.

Bet atsitiko vienas nenumatytas dalykas. Nepragmatiška dalis apreiškė, jog Lietuvių kuriamos gėrybės yra Lietuvos nuosavybė. Ir tada gatvėse atsirado tankai. Ar dar kam dar kyla abejonės jog prasidėjo karas? Karas tarp Lietuvos ir galingiausios pasaulio karinės mašinos. Ir mes jį laimėjom!!!!  13 žuvusių ir absoliuti pergalė prieš Sąjungą. Ar dar kas nors žino panašią karinę kampaniją. Be ginklų, be mobilizacijos išvyt milijoninę armiją.

Taigi sėkmės. Vos tik paskelbsit, kad mokesčiai turi būt mokami į Katalonijos biudžetą, jūsų gatvėse pasirodys ispaniški tankai. Atlaikysit? Mokykitės iš kitų sėkmių ir nesėkmių. Nepriklausomybės inkštiras virš gražiai nupudruoto ES veido.  Visos sąjungos ir imperijos, deja, sukurtos pagal tą patį lekalą. Sugebėsit įtikint kad tai yra svarbiau ir natūraliau nei kokie tai tatuiruoti antakiai? Sukilus prieš sistemą būtinai nukentėsit. Abejojat? Pažvelkit į Didžiąją Britaniją, o ji pagal savo politinį svorį ne Katalonija. Deja. Pasiruošę?

Tada pirmyn.

P.S. Mygtukams kurie turėtų pradėti rėkti – kurstomas separatizmas noriu pasakyt, aš už laisvę ir pasirinkimą. Ir ne daugiau.