Vienų patyčių istorija

Pradėkime kaip pasaką.

Vieną kartą, vienoje mokykloje į vieną iš baigiamųjų klasių atėjo naujokė. Na va ir pradėjome. Priėmė labai jau įprastai šiai dienai. Na atėjo tai atėjo, sėsk kur laisva. Mokinė ji pasirodė, na kaip čia sakant, su charakteriu. Noriu darau namų darbus, noriu ne, noriu ateinu į pamokas, nepataikau, na ir suk jas devyni. Prišoka dėstomo dalyko pedagogas su psichologu “Gal kas negerai, gal kokios pagalbos reikia?” Žiūrėk ir metų kursas per 3-4 dienas sutvarkytas. Draugių turėjo keletą, taip pat kiek su saviraiška, žodžiu nebuvo visai svetima, kaip daugelis jaunų žmonių.

Toje mokykloje, tai pačiai klasei, vieną iš tiksliųjų mokslų mokslų dėstė viena keista mokytoja. Mokytoja, kuri reikalavo, kad mokinys bent orientuotųsi apie jos dėstomą dalyką, o dar geriau, jį mokėtų. Mokytoja, kuri turėjo unikalią “uoslę” apie tai kur mokinys yra silpnas ir labai lengvai sugebėdavo tai pakoreguoti.

Taigi ringe susiduria dvi asmenybės: raudonajame kampe “Prašom atlikti savo pareigą”, o mėlynajame “O man dzin, ką tu man padarysi”. Raudonasis kampas paskelbia namų darbus – mėlynasis kampas, dzin.  Raudonasis kampas jam suteikta teise paskiria vieną balą. Vieną, dešimtbalėje sistemoje! Sekantis raundas – užduotis, dzin. Vėl vienetas. Į kovą įsikiša mėlynojo kampo kovotojo treneris: buvusio sovietinio prokuroro duktė, vargais negalais baigusi aštuonias klases dar sovietinėje mokykloje. Su trenksmu įsiveržia į direktoriaus kabinetą. “Ji ką nori mano dukrai gyvenimą sugadinti? Iškvieskite Ją.” Mokyklos direktorius paklusniai atlieka kas liepiama. Procedūra tęsiasi maždaug taip: Aštuonmetės absolventė, geneologiškai tvirtos prokurorinės stuktūros sąvininkė išpila 15-20 minučių prakalbą niekingai jaunų žmonių likimų laužytojai, savo laiku, su pagyrimu baigusiai Vilniaus Universitetą. Arbitras – mokyklos direktorius – nudelbęs akis žvelgė ten kažkur į tarpą ar pro tarpą ir tylėjo. Kaip ir įprasta šiais laikais.  Pabaigus prakalbą atsakingoji mama leido mokytojai eiti tęsti pamokos. Direktorius kaip ir dera tylėjo. Šiandien kai masiškai uždarinėjamos mokyklos jam jokios problemos nebuvo reikalingos. Kai mokytojo darbo vieta darosi brangi, o vadovo iš viso aukso vertės tai tyla yra pati geriausia byla.

Mokytoja grįžo į klasę, tylėdama ant lentos užrašė užduotis, atsistojo priešais langą ir verkė. Tyliai… Visą pamoką. Vaikai sprendė užduotis. Tyliai… Visą pamoką. Tai buvo bene tyliausia pamoka iš visų įmanomų. Nuskambėjus skambučiui vaikai tyliai susikrovė knygas bei sąsiuvinius ir išėjo iš klasės. Mokytoja liko stovėti prie lango…

Pasimetimas, kas įvyko, truko gal kokias dvi dienas. Vaikai operatyviai išsiaiškino kas šio įvykio priežastis. Pačią pirmą dieną naujokė neteko draugių ir draugų klasėje. Savaitės eigoje ji jau tapo svetima bet kurioje patalpoje, kur būdavo klasiokai. Vos atėjus jie aiškiai nutildavo, į bet koki mėginimą užmegzti pokalbį atkirsdavo “Ne tavo reikalas” ar “Ko čia kišiesi”. Dar kitą savaitę žinia pasklido po visą mokyklą ir prie “akcijos” prisijungė beveik visi vyresniųjų klasių mokiniai. Ne, mušti jos niekas nemušė, bet užstoti kelią, pastumti pečiu, tarsi netyčia, mesti įkandin “žiurkė” ar panašiai, tapo įprasta. Nepastebėti to buvo neįmanoma. Į reikalą įsikišo psichologai, kiti mokytojai. Begaliniai pokalbiai klasėse, pavieniai pašnekesiai. Mokiniai, tarsi mechaninės lėlės sutartinai lingavo galvas, pasižadėdami nesišaipyti iš naujokės, o uždarę duris tęsė tai ką buvo pradėję.  Pastebėjus pakartotinai, jie tarsi teigdavo – “Upss netyčia…”

Kažkas, matyt, davė patarimą mamai, o gal net prisidėjo jį įgyvendinant ir dar po  poros mėnesių mūsų naujokė tapo naujoke kitoje mokykloje. Viskas pamažu grįžo į senąsias vėžes.

Sužinojęs šią istoriją, iš pradžių maniau jog apie tai būtina papasakot. Mokytojos, šio įvykio dalyvės, nuomonė buvo kategoriška – NE.  Nereikia, kas praėjo tebūnie praeitis. Teko nuspręsti pačiam. Ir žinote ką? Patyčių ten  buvo gal tik kaip pagardų pagrindiniam patiekalui. Patyčias nuo pradžios iki galo organizavo savo dukrai mama. Mokiniai organizavo gynybą savo mokytojai, tą gynybą, kurios nesugebėjo sukurti tas kas privalėjo tai padaryti – direktorius. Ir jie laimėjo. Jie apgynė savo mokytoją, savo mokyklą. Jie neleido tolerancijai virsti abejingumu. Jie parodė, kad pilietiškumas yra svarbu, ką suaugę jau baigiame pamiršti. Kai įprasta yra sakyti “man priklauso” jie atsakė “ne daugiau nei pats davei”. Kai kito žmogaus niekinimas yra vadinamas “nuomonės išsakymu”, jie pasakė “ateik čia…” ir tai pavadino saviraiška.

Kodėl privalėjau papasakoti? Todėl, kad šioje klasėje, šioje mokykloje auga Lietuvos piliečiai.

Paraiška geresniam gyvenimui

Atpasakosiu keleto metų senumo įvykį. Reportažas sklandė, o gal dar ir dabar tebėra beribėse interneto platybėse.  Iš karto pasakysiu, tai ne Lietuva, bet kai pasidairai aplink, ne ką labai jau ir skiriamės.

Garbingo amžiaus senolis, stovi prie vienos iš vietinių įstaigų, užsikabinęs ant kaklo lentelę su užrašu: “Renovacija – pensininkų genocidas”.  Prie jo prieina korespondentas, pradžioje išrėžia kalbą į kamerą, kad “ne visi supranta moderno naudą, kad trūksta informacijos visuomenėje, kad dalis visuomenės išlieka sustabarėjusi ir panašiai.” Kyšteli mikrofoną senoliui, pasiūlo prisistatyti ir paklausia apie jo protestą, prasmę ir tikslą. Senolis pakelia akis į keturis o gal ir penkis kartus jaunesnį išminčių, prisistato ir ima pasakoti:

“Žinote,  prieš daug metų męs su savo būsima žmona atvykome iš provincijos studijuoti. Įstojome į institutą. Čia ir susipažinome. Jaunystė, gūsis įspūdžių, veiklos. Studijų metai pralėkė kaip vėjas. Susituokėme, pradėjome galvoto kaip toliau reikės gyventi. Patiko šis studijų miestas, didelis, gražus. Labai jau norėjosi pasilikti čia ir gyventi. Rinktis daug iš ko nebuvo. Pinigų nulis, gyvenamojo ploto – nulis. Teko sukti standartiniu keliu. Įsidarbinome vietiniame mokslinio tyrimo institute. Atlyginimas – vos pramisdavom, tačiau davė bendrabutį. Ten ir apsigyvenom. Vienam kambarėlyje. Gimė du mūsų vaikai, čia ir gerokai ūgtelėjo. Iš karto pateikėm paraišką butui gauti. Tam pačiam mokslinio tyrimo institutui. Su siaubu prisimenu tą periodą. Ir kaip mes sugebėjome… Nesibaigiančios komandiruotės, tai man, tai žmonai, vaikus auginome pakaitomis. Davė butą. Po 12 metų. Dviejų kambarių. Pinigų visą laiką trūko.  Vaikai augo, nesibaigiantys buities poreikiai – nuo pat įkurtuvių besikemšanti kanalizacija, varvantis vandentiekis, kiauri langai. Arbata žiemą ant palangės užšaldavo. Mudu abu su žmona mokslininkai, nepraktiški žmonės. Kiekvienai smulkmenai ieškojom sugebančių. Santechnikus pažinojome turbūt visus, kurie tik gyvena mūsų mikrorajone. Išmokome ir langus žiemai užsiklijuoti ir plyšius sienose kamšyti. Po truputį tvarkėmės, remontas sekė remontą. Džiaugėmės, rodės viskas gerėja. Ir staiga… Santvarka persivertė kaip barsukas guoly. Valstybė išdalino kažkokius popierėlius kaip kompensaciją už sukurtą  turtą. Institute paaiškino, jog jei norime likti savo namuose, juos reikia išsipirkti. Kitaip… na patys suprantat instituto nuosavybė. Surinkom visus tuos popierėlius, likusią dalį tikrais pinigais. Sulindom į siaubingas skolas. Gerai, kad saviems, buvo dar kas paskolina. Išsipirkom. Institutas po gerų metų pasirodė esąs niekam nereikalingas, jį uždarė. Ne iš karto žinoma, po truputį. Iš pradžių mažino etatinį krūvį, po to ir pačius etatus. Apaugo įvairiausio plauko kooperatyvais. Iš ir taip jau tuščių instituto patalpų, po truputį, ėmė dingti mokslinė įranga, o vėliau net kėdės ir čiaupai. O mes su žmona vis tikėjomės, kad susitvarkys viskas, kad dar reikalingos mūsų žinios ir patirtis. Galop likom be nieko. Be darbo, pinigų, tačiau su savo būstu, už kurį vis plūdo mokesčių lapeliai. Mokesčiai nauji. Nauji vandens, dujų, elektros ir šilumos tiekėjai. Ant kiekvieno vamzdžio ar laido po naują skaitiklį. Už viską reikia mokėt. O mokėti reikėdavo jau gerokai daugiau. Sukomės kaip išmanėm, kada sumokėdavom, kada nelabai. Laikas ėjo, taip ir pensijos sulaukėm. Kokia ta pensija kai dirbai kur papuola ir už kiek papuola – ašaros. Kad ir kaip, galus su galais suvesdavom. Prieš pusmetį mirė žmona, likau vienas, gyventi tapo daug daug sunkiau. Ir va tik, vakar buvo namo susirinkimas, atvyko komunalininkų atstovas, pasakė aiškiai – namą renovuos. Keis tą aną ir kitą. Reikia surinkti projektui po tiek ir tiek. Po renovacijos išsimokėt galėsim per kurį tai laiką. Neiškenčiau, atsistojau ir išsakiau ką galvoju. Tas išsityčiojo visaip, pasiūlė parduot ir vykt į senelių namus jei neišgaliu. Va šiandien aš čia, prarast jau nebeturiu ką.”

“Ačiū” pasakė jaunuolis korespondentas, stipriai pasikeitusiu balsu.

Sėdėjau ir galvojau. Kaip paprasta apiplėšinėt valdžios rankomis. Tereikia idėją įvynioti į patogumo, modernumo popierėlį. Blizgantį tokį. Neturit už ką? Nepergyvenkit, bankai paskolins. Ir procentai normalūs. Mes jau susitarėm. Čia juk tik dėl Jūsų gerovės. Išsimokėsit per laiką.

Girdėjau teks dūmų detektorius įsirengt. Dėl mūsų pačių saugumo. Gal po metų kitų į bendrą tinklą sujungs. Už nedidelį mokestį. O jei nenori – bauda. Mąstymui pagyvinti. Taip sakant.

Nereikalingi žmonės

Ir žinote, kas tie nereikalingieji? Nagi medicinos slaugytojos. Nustebote, tada apie viską po truputį.

Panašu, jog jokios sveikatos paslaugų reformos nebus. Jos nereikalauja nei naujai susikūręs Lietuvos gydytojų sąjūdis, nei Lietuvos gydytojų sąjunga, nei slaugytojas atstovaujanti LSSO. Nereikalinga ji nei SAM nei jai pavaldžioms institucijoms. Žaidimo taisyklės nusistovėjusios, valdymo vertikalė irgi. Taip saugiau ir aiškiau. O tai reiškia, kad slaugytojos (fu, bjaurus žodis, vadinsiu sesele) darbas yra nevertinamas. Jis yra niekas, už jį nemoka nei cento. Tiesa yra smulkmenų susijusių su ligonių lankymu namie, tyrimų paėmimu, tačiau tai jau daugiau išimtis, nei taisyklė. Visą seselės algą uždirba gydytojas, nuo pradžios iki galo. Seselė paversta nuostoliu, kurių kiekį reikia reguliuot. Tai gydyklų administracija ir reguliuoja. Mažina kiekį maksimaliai, didina krūvį irgi maksimaliai. Atlygis yra ta zona, kuri taip pat  turi būti maksimaliai sumažinta. Kas bus jei gydytojas nustos dirbti? Ligoninė negaus pajamų. Kas bus jei seselė nedirbs? Ogi nieko. Kažkokie darbai liks tiesiog nepadaryti, kažką turės padaryt pats gydytojas, kažką perims žemesnės grandies darbuotojai – slaugytojo padėjėjai.  Vaizdas po truputį artėja prie to, kad santykis 4 gydytojai ir 1 slaugytoja stacionare tampa norma.  Savaitgaliais norma dar labiau išsikreipia. Niekas nepamiršo, jog “savaitgalinės” ir “naktinės” valandos “brangesnės”. Tai užtikrina jo didenybė Darbo Kodeksas. Viena seselė ir vienas skyrius. Tarsi santuoka, nedali, nesvarbu iš reikalo ar iš meilės atsiradusi.

Sausio, pradžioje matėme jaunųjų gydytojų rezidentų maršą į oro uostą. Jauni gražūs, nusifotkino spaudai. Didžioji dalis jau senai žino ką darys, belieka išlaukt va tą pusmetį ar metus… na kol kažkas baigsis. O dabar pasakykit man, kiek per 27 nepriklausomybės metus pastebėjote seselių streikų, protestų akcijų ar “žygių į oro uostą”? Aš taip, greituoju būdu, nepamenu. Jos tyliai kraunasi lagaminus ir pasinaudojusios žinia perduodama iš lūpų į lūpas, socialiniais tinklais, traukia į ten kur geriau. Seselės profesija tapo garantuoto skurdo ir nepakeliamų darbo krūvių etikete. Liūdna žiūrėti, tačiau kai per televiziją liejasi jog vidutinė alga “į rankas” siekia 500 eurų man paprasčiausia darosi pikta. Meluoti irgi reikia turėt sąžinės. Provincijos ligoninės seselės atlyginimas dažniausiai nesiekia nei 400 eurų. 90 procentų atvejų. Kiek didesnes algas galima rasti tik didžiosiose ligoninėse. Jos paprasčiausiai finansuojamos kiek kitaip.

Taigi mielieji, lengvas apibendrinimas. Sparčiausiai nyksta ta kategorija medikų, kurią pirmą sutinkate, su kuria sprendžiate didžiausią dalį savo problemų, kuriai išliejate didžiąją dali savo nuoskaudos ar pykčio. Nyksta kaip arktiniai ledynai dėl klimato kaitos. Belieka susitaikyti su naujai atsiradusiomis sąlygomis, išmokti su jomis gyventi. Tiek gydytojams, tiek pacientams. Pokyčiams į gerą jokių prielaidų nematau.

Po kiek E-sveikata

Prieš keletą mėnesių, dar iki medikų protestų, susiginčijau, kiek kainavo E-sveikata. Kaip ir dera su kompiuterių specialistu. Į mano pastebėjimus apie 40-80 milijonų jis atsakė piktu juoku.

“Tu – sako – sukiesi “sveikatoj” ir tokias nesąmones pliurpi. Eik, pasižiūrėk į darbo kompiuterį. Kelias sistemas reikalingas darbiu rasi 3 ar 4? Su kuria naršykle gali dirbt? Nei su viena. Visom reikia kokių nors priedų ar papildų. Negana to po eilinio atnaujinimo ir tos “užlinksta”. Skambini atnaujintojams tie arba nesupranta, ko iš jų nori, arba iš vis neina susisiekt. Sukiesi kaip gali. Ir žinok, suktis reikia intensyviai”.

“Tai kiek tu manai visa tai kainavo? – klausiu.”

“Realiai 200-300 milijonų. Ir kainuoja toliau. Intensyvi skaitmenizacija, tuoj dešimtmetis kaip vyksta.” Ir nuėjo. Piktas turbūt. Galvoja, dar vienas “lopas”.

Pagalvojau. Nu taip. IT specialistas nėra pats pigiausias. Darbe reikalingas nuo ryto iki vakaro. Darbo vietų daug, žioplinėjančių specialistų prie monitoriaus taip pat netrūksta, tuos irgi kursuosna reik siųst. Ir visa tai už pinigus. Iš to paties PSD. O per visą Lietuvą… Kiek ligoninių, kiek darbo vietų, kiek žioplinėjančių. Ko gero jis teisus. Plius minus, bet teisus.

Ir ko gi tie ligoniai nepatenkinti? Juk už jų pinigus tik ką pasveiko kompiuteris. Taip taip, toj įstaigoj į kurią tik ką kreipėtės. Teks pasislinkti, kad abu išsitektumėte.

Pasaulio tobulybės link

Nieko nėra smagiau nei stebėti kaip pasaulis keičiasi, tobulėja. Vakarykštė diena užleidžia vietą rytojui, kas buvo niekas tas tampa viskuo.

Štai Osakos universiteto profesorė Kadzua Muta atkreipė dėmesį ,kad “Snieguolės” ir Miegančiosios gražuolės” princai atlikinėjo nederamus seksualinius veiksmus su partneriu, kuris buvo be sąmonės.  Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad pasakose propaguojamas seksualinis smurtas. “Kada jūs protingai svarstote apie “Snieguolę” ar Miegančią gražuolę”, jūs matote kad aprašoma prievarta”- atžymėjo profesorė. Kaip pavyzdį, ji pažymėjo realų įvykį, kada buvo areštuotas žmogus, kuris pabučiavo miegančia keleivę traukinyje, pakeliui į Osaką.

Kažin kokios dabar naujos pasakos bus?…

Išgalvojau gražią mirtį

TV pagalbos veidas Gerda, priklijuotų blakstienų ir pieštų antakių savininkė išgelbėjo Betą. Ne ne tetą Betą. Pas tokius žmones TV pagalba nevažinėja, protingi bjaurybės, sunku “suvartyt” bus. Kalytę Beta. Neturiu nieko prieš, kad kalytė liko gyva, kurią šeimininkas išleido numirti. Man keistokai atrodo kai iš pradžių pasipiktinusi, kodėl šeimininkas jos neužmigdė, vėliau savo pasakojimą pakreipė visai kita vaga. Pasirodo, kad galima šunį išgydyt, ką įrodė daktaras Paulius. Tada jau kalba pakrypsta apie tai, koks žiaurus šeimininkas ir negydė gyvuliuko. Profesionalė Gerda. Ir žodis koks gražus – UŽMIGDĖ.  O kiek daug oponentų užmigdė Ponas Asadas zarino dujom sostinės apylinkėse, ar Rusiškos bombos Alepo daugiabučiuose. Juk tai taip gražiai skamba.  Bet mes šį kartą ne apie niekingus žmogiškuosius resursus, o apie žiaurų elgesį su gyvūnais… Kodėl šeimininkas nusprendė palikt šunį likimo valiai nežinoma. Ar tiesiog nesuprato, ar atrodė per brangu gydyti, o galabyt (suprask – užmigdyt) jis nenorėjo. Jo sąžinės reikalas. Dabar dar ir baudą gavo, kad sąžinė budresnė būtų.

Taigi. Prieš keletą metų turėjau nutikimą.  Budėdamas priėmimo skyriuje sutikau meniškos sielos savininkę. Ne ne, neironizuoju. Jauna moteris, akivaizdžiai meniškos sielos ir pasaulio supratimo. Šneki pasitaikė. Kol mes atlikome visus tyrimus ana papasakojo apie tai kaip gražu dabar lauke, įvertino kaip lygiai su spintelėmis susieina plytelės ant sienos, kaip dera spalvos ir daug visokių grožio vertinimų.

“Žinot, sako, bestudijuojant (berods Vilniaus dailės akademijoje) turėjau skolų, todėl metus teko praleist. Kažką reikėjo daryti, todėl įsidarbinau paukštyne. Darbą davė tokį bjaurų – brokuoti viščiukus. Atneša cypsinčią dėžę, o iš jos reikia išrinkti tuos kurie silpni ir neišgyvens. Išbrokuotus reikdavo nugalabyt. Yra toks daiktas – dekapitatorius. Įkiši į skylę galvutę, o geležinis peilis tik čiakšt ir viskas. Man tai buvo taip šlykštu, taip šlykštu, tai aš ėmiau juos slėpt kartoninėje dėžėje. Paskui išnešdavau į lauką. Paslėpdavau prie šiukšlių konteinerių.”

Kadangi nelabai supratau veiksmų, pakėliau į ją akis ir pasižiūrėjau. Pastebėjo žvilgsnyje klausimą – “jie ten labai trumpai cypsėdavo ir vėliau nutildavo”. Matyt per daug klausiantis žvilgsnis buvo, todėl paaiškino ” lauke buvo maždaug minus 20″.

Nuleidau akis, toliau rašiau atsakymą šeimos gydytojui. Sekėsi sunkiai. Neturėjau ką sakyt.

Eugenika, XXI amžius

Pačioje pradžioje noriu pasakyti, kad ši informacija nėra skirta žmonėms analizuojantiems chemtrailus, gydymą soda, ar acto garinimą. Čia jūs nerasite nieko gero. 

Taigi nuo pradžių. Nežinau, kodėl mūsų blogeriai – švietėjai remiasi keistomis idėjomis ateinančiomis iš rytų. Šį kartą ne iš taip toli. Gyvena tokia teta, ponia Danilova. Kaip ir priklauso, subrendusi ir pilna gyvenimiškos patirties. Gimusi 1981 metais, vadovauja atsakingam ir rimtam religiniam portalui. Portalas, kaip ir dera remiasi pagrindine tos šalies religija, tačiau jame yra tokia krūva gretutinių religijų ir tikėjimų atplaišų, kad tai primena mišrainę. Pastaruoju metu, raudona linija pradėjo eiti Telegonijos tema. Tai yra tokia įdomi teorija, kuri skelbia, jog pirmasis moters partneris “uždeda” genetinį antspaudą ir todėl jos tolimesni vaikai, nepriklausomai nuo ko ji jų susilaukia, turės pirmojo partnerio bruožų. Tikslas, manau, gana krikščioniškas – mergaitės, būkit skaisčios, Vyras turi būti vienas ir iki pat mirties. Bet vos tik prasideda “mokslinė” argumentacija… Kaip ir dera remiamasi TSRS atliktais slaptais tyrimais, kurie buvo daryti su gyvūnais ir tolimesniuose tyrimuose nustatyta, jog patelės yra “užteršiamos”, atsiranda nuokrypiai ir gimsta nereikalingų požymių turintys palikuoniai. Paklajojama vedų įrašuose, pacituojamas vienas kitas, paanalizuojama klajoklių tradicijos ir ritualai. Apsukus keletą ratų sugrįžtama prie tautinių – dvasinių sąsajų.  Kaip ir dera.

Taigi.

Genetika TSRS buvo uždrausta kaip psuedo mokslas. Jokie tyrimai nebuvo daromi, netgi slapti.

Svarbiausias motyvas išlieka tas, kad tyrimai tai slapti, bet apie juos žino kone visi.

Argumentuojama, jog bet kuris užkariautojas pirmiausiai ieškodavo nekaltų mergelių ir jas prievartaudavo. Taip jie įgyvendindavo ne tik fizinį, bet ir genetinį užkariavimą. Jei tai ištrauka iš XIII amžiaus raganos mokslinės disertacijos, tada viskas gerai. Sveiki pažinę mokslą.

Kadangi vyrams tai niekaip neatsiliepdavo, jokios genetinės “taršos” jis iš moters negaudavo – pirmyn linksmintis, berniukai. Išskyrus triperį, nieko kito savo moteriai atnešt negalite. Argi ne balzamas sielai, brangieji vyrai?

Ir pabaigai. Tiesiog vieno rašytojo komentaras. “Remiantis šia logika, jei pirmasis seksualinis partneris buvo faloimitatorius, tai visi vaikai kurie gims vėliau, netgi nuo realių tėvų, bus truputėlį guminiai.” Taikliau nepasakysi.

 

Alio, pensija?

Sako valdžia pensijas reformuos. Kad visi taptų gražūs sotūs ir laimingi. Tai yra pensininkai. Kad kiekvienas galėtų nešti medų savo avilin ir būt ramus jog, atėjus senatvei galės jį kopinėti ir skraidyt skraidyt. Na, galvoju, ir aš savo pasiskaičiuosiu. Lendu internetan, susirandu kažkokią formulę. Bet ten reik daug ką atsimint, kiek kada uždirbai. O aš vasarom nuo 16 metų… Nusispjoviau, nors su matematika nesipykstu, pensijų burtai man pasirodė nelabai jau įkandami.

Pala, galvoju. O jei imčiau ir pafantazuočiau.

„Užšaldom“ Lietuvą šiai dienai. Su mokesčiais, tarifais ir kitom įdomybėmis. Ir pirmyn.

2017 metų sausio 1 dieną ėmė dirbti mano virtualus, hmmm, vyrukas. Tarkime, jis gimė 1987 sausio pirmą. Jam dabar 30 metų, gerai mokinosi, investavo į save ir įsidarbino. Įsidarbino vidutiniškai – 1000 eurų „į rankas“. Kad galėtų į maisto parduotuvę nueit, gal net paskolą kokiam kambariukui pasiimt. Bet kaip žinome „į rankas“ reiškia jog jam kažkas kažką jau nuskaičiavo. Taigi kreipiamės į ponią matematiką ir gaunam jog mūsų pilietis algos gauna visai ne 1000, o 1315,79 euro. Dar prieš tai, darbdavys už jį jau sumokėjo 401,05 euro SODRAI. Truputį pakraipau galvą ir… kad gaut 1000 reikia sukurt produkto už beveik 1717 eurų. Nu jo… čia ne viduramžių dešimtinė. Socialiai paslaugi XXI amžiaus aplinka.

Lendu vėl intenetan, randu tokį keiksmažodį – 0,005 x S x K x D. Čia, kad papildomai pensijos daliai apskaičiuoti. Šiaip bet koks išdykėlis, kaip supratau, sulaukęs 65 metų gaus bazinę pensiją. Ją nustato vyriausybė ir šiai dienai ji yra 132 euriuko. Analizuoju. S – draudimo stažas metais, D – draudžiamųjų pajamų dydis. Jį irgi nustato vyriausybė ir jis šiandien – 476 euriukų. Toliau K. Nu ne veltui jis K. Abra kadabra kažkoks. Koeficientas vadinas. Kadangi mūsų vyrukas gyvena „užšaldytame“ pasaulyje K paskaičiuoju vieniem metams. Vis tiek nesikeis. Taigi mūsų bičiuko alga per 12 mėn – 15789,48. Dirbo 12 mėn. kaip dauguma mūsų, sutikit. Ir… Atliekam veiksmus  K=15789,48:12:4,76. Gaunam 2,76. Va. Dėliojam keiksmažodį – 0,005 x 35 x 2,76 x 476. Gaunam 229,91 euro. Pasirodo, dar ir trečia dalis yra, už kiekvienus, virš būtinojo darbo stažo (30 metų), išdirbtus metus. Po 3,6 euro. Padauginam – 18. Viską sudedam: 132+229,91+18 = 379,91. Beveik kaip minimali alga.

O dabar, vyšniukas ant torto. Žinot, kokia vidutinė vyro gyvenimo trukmė Lietuvoje? 69,5 metų. Tebūnie 70. Pensiją jis gaus visus penkerius metus. Per tą laiką jam išmokėta bus 22794,60 euro. O per visą savo gyvenimo karjerą jis sumokėjo 198542.40 euro. Ir tai, atskaičius PSD įmoką…

Mūsų senolis riebiai nusikeikia, nusiperka aerozolinį balionėli, ir ant baltos baltos sienos rašo:

„Kur mano 175747,80 eurų. Mokesčių. SODRA, aū. ACAKYK“

Gedimino krateris

Įsivaizduojat, valdžia skelbs ekstremalią situaciją valstybės mastu. Na pagaliau, sakau sau. Kiek dar galima vaidint jog nevyksta nieko. Reikia kažką daryt.

Bet pala pala. Dėl Gedimino kalno nuošliaužos. Pasitryniau akis, pažiūrėjau dar kartą. Nu rimtai. Pasiutau.

Žinot, kur Lietuvoj nėr problemos?
Na, kad ir ubagiškos algos, ar kosminės kainos. Emigracija, kuri jau senai viršijo genocido normas. Demografinė situacija, kai vaikas šeimoj tampa finansine, emocine ir socialine kliūtimi. Senoliai, kuriems parengtos paslaugos slaugos ligoninėse ir pigiausių vaistų rinkiniai vaistinėse. Griūvantys ir nykstantys visom prasmėm regionai. Va čia nėr jokios problemos.
Bet Gedimino kalno nuošliauža – jau nacionalinio mąsto ekstrymas. Čia tai jau problema.
“Nieko tokio, sako L.Ruokytė – Jonsson,  tai tik prievolė. Toks ir toks straipsnis nustato būtent tai”.  Minus 9 milijonai. Ir tai tik prioriteto tvarka. Žinoma, kas tie 9 milijonai. Sunešim. Kiekvienas po truputį.

Dėl manęs, nors ir krateris kalno vietoj atsivertų. Su bokštu vidury. O dar geriau jei ten sučiuožtų dar pora įstaigų iš Gedinimo prospekto, kurios tokias nesąmones gimdo.

Apie vaistus

Ko gero jau visiems prakiuro galva nuo vaistų naudingumo. Ypač generinių. Ministras neužsičiaupia apie tai kokie jie vienodi. Patikėkit neužsičiauptų ir kitas. Su vaistu, kaip tokiu, jokio ryšio. Ryšys esminis – kaina.  Kai pinigų trūksta, o valdžia pasižadėjo padėt visiems ir visada prašneks bet kuris. O aš žiūriu, ar ministras dėvi laikrodį ant rankos. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.

Sakykim, Jūs sukūrėte gerą  vaistą. Tam paaukojote masę laiko ir lėšų. Samdėte padėjėjus, atlikote gausybę tyrimų. Ir štai vaistas patvirtintas ir patenka į rinką. Negana to, veikia gerai. Gaunate pelną, o laikas eina ir štai, ateina ta diena, kai turite paskelbti, kaip jį pagaminti. Skelbiate. Formulę, gamybinį ciklą. Ar padėsite tuos tomus dokumentacijos, kuriuose yra sužymėta technologinio ciklo nuokrypiai ir kas iš to išėjo? Tai tas pats, kaip užsinert ant kaklo kilpą, užlipt ant taburetės ir paklaust praeivių kai atrodai. Žiūrėk, kam nors kokia nors šmaikšti mintis gali galvon šauti. Žodžiu dirbkit sau, o aš dirbu sau. Fabrikėliai sutrina rankomis, kepa medžiagą, maišo su paprastais miltukais ir spaudžia tabletes. Tyrimų daryt nereikia, nes juos jau padarė etinio vaisto kūrėjas. Plius minus dvidešimt penki procentai veiklios medžiagos yra leidžiama. Pagal standartus. Tingit gamint veiklią medžiagą, užsukit į Alibaba saitą. Suveskit paieškos laukelyje pavadinimą, kad ir antibiotiko, ir pažiūrėkit kiek gausit pasiūlymų.  Taip, žingsnis po žingsnio, farmacijos giganto link.

O dabar apie laikrodžius. Yra šveicariški laikrodžiai, yra ir paprasti plastmasiniai kinietiški. Rodo abu tą patį laiką. Rimtai. Štai kodėl ir žiūriu į ministro riešą.  Nepanašu į kinietišką plastmasę. Man, pavyzdžiui, vieno gimtadienio proga padovanojo šveicarišką. Tiesa dovanotoju truputį teko pabūt ir pačiam. Brangus gyvatė. Bet… Va, jau daugiau dešimtmečio eina kaip šveicariškas laikrodis. Kodėl turėčiau atsisakyti to, kas mane tenkina? A, tiesa, taip nori valdžia.