Reformuota senatvė

Pensijinė sistema paseno beviltiškai. Tai ne pasaka, ne baubas, o realybė. Pirmosios valstybės lygiu skiriamos pensijos (lot. pensio – išmoka) atsirado dar Romos imperijos laikotarpiu. Tiesa, jos nebuvo visuotinės, o skiriamos tik kariškiams. Įvedė tai, Julijus Cezaris, didysis reformatorius, sugebėjęs senato nariu padaryti savo arklį. Dar vienos selektyvios pensijos paskirtos Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, tačiau ir tos apėmė tik valdininkus.  Pensijoms skirtų fondų atradėjai yra Prūsai, įkūrę tokį tvarinį tik 1825 metais. Tiesa, irgi tik valdininkams. Vėliau fondas plečiasi, apima vis daugiau socialinių kategorijų ir 1889 metais Vokietijoje tampa visuotiniu. Toliau, kaip iš gausybės rago – Danija 1891, Didžioji Britanija – 1908, Prancūzija – 1910. Principas paprastas iki skausmo – duodi pinigų valstybei, ta juos paima. Kuo daugiau moki, tuo daugiau tikiesi gauti atgal. Logiškas ir paprastas, aiškus net paskutiniam nemokšai. Taigi, šį socialinį atradimą, neilgai trukus, galėsim aplaistyti šampanu. Sukakties proga. Pasaulis,  per tą laiką, ne ką ir pasikeitė. Nuo laidinio, Morzės abėcėle pagrįsto telegrafo iki išmaniųjų telefonų, nuo rūkstančių, pasiekiančių kelias dešimtis kilometrų per valandą greitį, garvežių iki Teslos automobilių. Pensijinė sistema pagrįsta valstybiniu fondu lieka nesenstanti ir nemirtinga visus 200 metų. Kaip koks blogis, įkūnytas pasakoje.

Lietuva ėmė ir netikėtai paskelbė apie pensijų reformą. Manote, jog veikt neturėjo ką? Deja. Dingt nebuvo kur. Tenka pateikti ir kaip nors paaiškinti keletą itin nemalonių dalykų savo piliečiams. Visų pirma, kad jokio fondo, kur pilietis, mokantis įmokas valstybei, kaupia savo pensijai lėšas nėra.  Yra tik paprasčiausia sąskaita, į kurią vos tik patenka pinigai vėl tampa tuščia. Dėk nedėjęs ir kiek nori daug. Vis tiek bus nulis ir pažadai valstybės vardu. Pinigų trūko, trūksta ir truks, kaip besivartytum. Skolintis jau išbandyta ir veikia, tačiau yra dar ir pensijų fondai į kuriuos pervesdavo dalį “sodrai” skirtų lėšų. Smagiausia būtų nusavinti, tačiau yra keletas tiek finansinų, tiek juridinių niuansų. Todėl juos paimti reikia kažkaip labai nesudirginus ne tik fondų valdytojų, bet ir pačių pinigų turėtojų. Principas genialus – tegul fondai palaiko pinigus, o vėliau, kai ateis laikas juos mokėti, visą sumą prašom į valstybinį katilą. Valstybė kiek spės išmokės, kiek nespės, nusavins. Fondams, kad nesinervintų, skirs 3 procentus, papildomai pridės 1,5 procento. Tuos varganus 3 procentus skirs nebe “sodra” iš savo atsiriektos dalies, o atrieks jums nuo algos. Papildomai. Nes kas Ciesoriaus yra Ciesoriui – tai yra, kas “sodros” – “sodrai”. Ir kad palengvinti visų gyvenimą tai atsitiks automatiškai sausio pirmosios rytą. Tiesa, paliekama galimybė atsisakyti, tačiau šią valią teks pareikšti aktyviai. Ir kas 3 metus vėl automatu įkinkys į vežimą ir lauks prašymo iškinkyti.

Taigi šiandieninė pensijos reforma, kaip bevartytum, yra tikroji reforma. Bent jos pradžia.  O tai reiškia… Jokio socialinio draudimo fondo nėra. Yra elementarus padalinys mokesčių inspekcijoje. Ir jokių pinigų jame niekas nekaupia. Principas, kuo daugiau įmoku, tuo daugiau gausiu, paneigtas kelis kartus ir jokio tiesioginio ryšio neturi. Tikimybė yra, bet ryšio ne. Teiginys “aš užsidirbau savo pensiją” jau išnyko iš bankų, fondų, žiniasklaidos leksikono, išnyks ir iš visuomenės. Nes jis visiškai neatitinka tikrovės ir yra sugalvotas. Dabartinių pensininkų uždirbti ir sumokėti mokesčiai yra išleisti. Ir jau senai. Pensininkai yra dirbančiųjų išlaikytiniai, kad ir kaip tai bjauriai skamba. Šiandien tai vieni, ryt bus kiti. Ne mokantieji turi džiūgaut, kad moku kuo daugiau, gausiu didesnę pensiją, o gaunantieji būti dėkingi tiems kas yra tiesioginis jų duondavys. Vieniši senoliai, gyvenantys dideliame mieste, negimdę ir neauginę vaikų, nes tai trukdė jų karjerai, nes vaikai turi būti aprūpinti, nes dar reikia pakeliauti ir pamatyti pasaulį ir todėl sumokėję kartais didesnius socialinius mokesčius, nėra labiau davę valstybei ir nusipelnę didesnio jos dėmesio, už provincijos porą, kuri vos galą su galu sudurdami užaugino, dorai išauklėjo ir išmokslino pulką vaikų. Ir kodėl tas pulkas vaikų dabar turėtų rūpintis kažkokiais senoliais? Jūs jau pagyvenot gražiai, dabar leiskit kitiems. Laisvi, savo grietinėlę jau suvalgėt. Pragyvenimo šaltinis pensijoje – jūsų rūpestis. Ir rūpintis turite tol, kol dar galite. Formą pasirinkite patys. Suskambus varpui virš jūsų galvų užsivers dangus.  Nes niekas apie orų pragyvenimą pensijoje jau nebekalba.  Bent jau rimtai. Tiesa, lieka dar tie 3 procentai, kuriuos galite patikėti kažkieno proteguotam fondui, nes jei mokėjote uždirbti sau pinigus, tačiau nemokate juos savarankiškai išleisti, tai taip jau jums ir reikia.

Apibendrinant belieka pastebėti. Jokios orios ir net kiek padorios pensijos nesišviečia. Pensija yra pačių pensininkų reikalas. Darbingumas yra svarbus, jo gali labai ir labai prireikti. Jei ką sukaupėte, nesigėdykite vartoti, tam ir kaupėt. Kas sakė, kad vaikus auginti yra pigu ir lengva? Kas paneigė jog tai yra pati didžiausia gyvenimo investicija?

Tiems, kas vis dar žino, kad yra kažką uždirbę ir jums kažkas priklauso – neabejokite, gausite minimumą, o gal jums pasiseks ir bus pasiūlytas socialinis rezervatas pavadintas kokiu nors skambiu “Senjorų bendruomenės” pavadinimu. Paliekant 5 o gal net visus 10 procentų. Pensijos. Smulkioms išlaidoms.

 

Pinigų karas

Kodėl litas beviltiškai pralaimi eurui? Keitėme tai vienu santykiu, dabar jau visai kitas kursas, bent jau pagal galimybę apsipirkti. Tai jau pajuto kiekvienas. Žmonės kaltina gobšus prekybininkus, lygiai tokius pat darbdavius, plėšikaujančius komunalinių paslaugų tiekėjus ir taip toliau. Ekonomistai ir toliau triūbina, kad ekonomika auga, o jei jau jūs nematote, tai esate dar neatakę, kaip tik ką atvesti kačiukai. “Va, mes tai turim skaičius, o jūs ką? Emocijas.” Ir sėdi pasimetęs žmogelis, išsižiojęs visas. “Tai kaip čia dabar yr?”

O yra kiek įdomiai. Euras, kaip paprastų žmogelių atsiskaitymo priemonė įvedama 2002 metais. Dar tada, už 10 eurų, nesunkiai galima buvo apsipirkti maisto visai savaitei.  Praėjus vos dviems mėnesiams litas susituokia su euru ir ši santuoka išlieka nepajudinama iki mirtis juos išskirs. Litas, ne tai kad pririšamas stabiliu santykiu, jis tarsi suvirinamas į vientisą elementą. Va vien todėl, kalbėti apie litą, kitaip nei apie eurą, galima tik kaip apie popierinę kupiūrą.

Yra tokia įstaiga – Europos Centrinis Bankas. Štai tas bankas kiekvieną  mėnesį išleidžia 60-80 milijardų eurų emisiją. Kiekvienas europietis, kas jis bebūtų, ar tai mažas vaikas, ar solidus senolis kas mėnesį praturtėja, nei daug nei mažai, apie 150 eurų. Ir ką, jūs nemokat saugiai išleisti tuos pinigus? Ar sakot nematėt? Nei atlyginimų paaugančiu po 150 kas mėnesį, nei pensijų? Ir valdžia vaikui skyrė tik 30, o ne 150+150+….? O žinot kodėl? Todėl, kad tie milijardai skirti visai ne jums. Jūs juos tik sunešt turit. Tie milijardai sudalyvauja tokioje vienoje įdomioje akcijoje – aktyvų supirkimo programoje. Kalbant paprasta žmonių kalba yra gražinami kreditai bankams, kurie juos nupiešė Graikijos krizės metu, gelbstint eilinį pabėgėlį, už sumokėtą “indėlį” Turkijai, kad ta privertų duris, tai yra pridarytų sienas. O jums lieka tai kas lieka: airiui virš dviejų tūkstančių, prancūzui apie du su puse, lietuvaičiui, kiek daugiau penketo šimtų. Juk gyvename bendrame name – eurozona vadinasi. Prisidėt turime po lygiai. Netgi jei ir būtume palikę gyvą Litą, šios lemties jau nebe išvengtume, tiesiog mūsų kainų karuselė turėtų santykį 3,4528. Va ir viskas.

2002 už 10 eurų pirkdavo maisto savaitei. 2018 už 10 eurų? Pietūs šeimai, ir tai dar pasiruošti produktus reikia.  Progresas akivaizdus

Poveržlė šildymo sistemoj

Prieš keletą metų įsigijau banaliai paprastą kinišką suvirinimo aparatą – kaip vaikystės svajonę, o ir metalas savotiškai traukė. Aišku, nuėjau į kursus pavadinimu “Youtube”. Kaip reik srovę reguliuot, kaip atskirt. kur šlakas, o kur metalo sluoksnis. Ir vieną sykį ten “sutikau” labai įdomų mokytoją. Tikrai daug svarbios ir lengvai išdėstytos informacijos. Ir vienas filmukas – apie tai, kaip jis elgiasi, kai pajunta, kad užsakovas, labai tikėtina, neatsiskaitys (bent iki galo) už atliktus darbus.

“Aš, – sako – į grįžtamą šildymo sistemos dalį, kur didelio spindžio vamzdis, vienoj, tik man žinomoj vietoj, įvirinu poveržlę, kuri uždaro spindį ir palieka kokį ketvirtadalį ar šeštadalį buvusios pralaidos. Pabaigus darbus, sistema testuojama slėgiu, viskas būna OK. Tada einu atlygio. Jei užsakovas atsiskaito, einu susirinkt daiktų ir išpjaunu poveržlę. Jei užsakovas maivosi, kabinėjasi prie kokybės ir t. t., aš paprasčiausiai einu namo. Sistema veikia puikiai, kol lauke apie +5, +10. Bet vos tik tampa -20, jie skambina man. Va tada aš lyg ir prisimenu, kad liko skolingi, o aš dabar labai darbais užverstas. Na, žinoma, gal kokį kitą santechniką galiu pasiūlyt, bet ir tie apkrauti. Sukitės kaip galit. Dažniausia per dieną dvi atvažiuoja su pinigais ir būna labai jau mandagūs.”

Jo virinimo pamokas jau beveik pamiršau, bet nepamirštu poveržlės. Per pastarąjį dešimtmetį vos ne kiekvienam sandėryje, kiekvienam darbe, reikia pritaikyt gautą pamoką. Tai labai padeda atgaut supratimą tiems, kurie mano, jog diktuoja sąlygas (užsakovai, viršininkas, valdžia).

Atsilikusi Japonija

Taip taip, Japonija yra žiauriai atsilikusi. Kalba sukasi ne apie XVI ar XVIII amžiaus valstybę. Kalbam apie šiandieną.

Paklausite kodėl atsilikusi? O todėl, kad niekaip negali pavyti daugelio išsivysčiusių valstybių. Na kad ir PVM mokestis. Jį naudoja beveik visos išsivysčiusios šalys, išskyrus kelias išdykėles , tokias kaip JAV ir Australija. Mokestis reikalingas, tai toks vartojimo mokestis kuris, kažkiek, riboja žmonių norą apsikrauti nereikalingais, ar mažai reikalingais daiktais. Kam jis yra naudojamas… Bent čia, Lietuvoje yra super paslaptis. Valdžia lanksto ant pirštų: darželiai, mokyklos, miestų infrastruktūra ir tt.

Bet, grįžkime Japonijon. Buvo toks nuotykis. Bene prieš porą metų, parlamente įsiplieskė grandiozinė diskusija. Buvo iškeltas pasiūlymas padidinti PVM dvigubai. Taip taip dvigubai. Po nuožmių debatų projektas nuskrido šiukšlių dėžėn. Liko tas pats 5 procentų PVM. Jums nepasirodė ir jokios klaidos čia nėra. PVM-5 procentai.

Taigi, garbieji tekančios saulės šalies gyventojai, gyvenkite toliau be darželių, neraštingi, su griūvančiais miestais. Mes, čia Lietuvoj, bent keturis kartus gyvename geriau. Turim kuo didžiuotis. Ar ne?

Kaimynė Zimbabvė

Jam ką, galvoj pasimaišė, pasakytų tūlas tautietis. Kur mes o kur Zimbabvė. Oi nesiblaškykit, mes labai artimi. Pradėkim nuo to, kad kadaise geopolitikas Kazys Pakštas buvo suplanavęs atsarginę Lietuva Madagaskaro saloje , o nuo ten, ne taip jau toli ir iki pačios Zimbabvės.  Britų kolonijos metais tai buvo ištisas Afrikos perlas. 1965 metais šalis atsiskiria nuo Anglijos karūnos ir pasiskelbia Rodezija. Įvedamos kraupios sankcijos. Slaptais ekonomikos kanalais šalis vos vos kvėpuoja turėdama 3 %  infliaciją ir apie 10 % ekonomikos augimą. Tai, aišku, netenkina vietinės kilmės juodaodžių gyventojų, vystosi gausybė judėjimų kol jie pagaliau susilieja į progresyvų, (suprask teisingai – išskirtinai komunistine ideologija besiremiantį) judėjimą FRELIMO. Ir tai vyksta jau 1975 metais. Ar pastebit kaip viskas čia pat? Lyg tik vakar buvo. Tais pačiais metais pradeda šmėkščioti viena politinė figūra – Robertas Mugabė. Situacija tik stiprėja ir nuo 1979 metų jis jau tvirtai stovi politinėje viršūnėje. Žinoma, ne vienas, remiamas savo bendražygių. Vienas tokių yra Emmersonas Mnangagwa. Už savo švelnų ir nuosaikų elgesį su nesutinkančiais su Pono nuomone gavo Krokodilo pravardę.

Tada Rodezija pavirto į Zimbabvę ir prasidėjo vienas iš ilgiausių bei įdomiausių socialinių eksperimentų. Prasidėjo intensyvi rasistinė kampanija, kurios metu neliko, praktiškai, nei vieno balto veido. Tiesa kurį laiką Didžiosios Britanijos vyriausybė mėgino kištis išpirkdama žemes priklausiusias baltiesiems. Instrumentas veikė tol, kol valdininkai skaičiuodavo pinigus. Tai būdavo laikas per kurį kolonizatoriai turėdavo spėti palikti šalį. Pinigai būdavo paskirstomi tiems kas čia gyveno. “Žemė ir jos turtai turi priklausyti tos žemės žmonėms. Neišparceliuosom savo laukų svetimšaliams”. Kadangi reforma buvo vykdoma remiantis Kalašnikovo automatu, dalis juodųjų gyventojų, gavę pinigų puolė pirktis bilietus į vieną pusę. Kita dalis, pamatę jog galima gauti pinigų tiesiog taip, nustojo dirbti. Jie linksmindavosi gatvių eitynėse, keikė kraujasiurbius baltuosius ir vis reikalavo naujų pinigų pašalpoms. Pasaulis ramiai įsijungęs Tv, sudaryta iš bet kurių trijų raidžių stebėjo kaip vyksta neramumai (jei būt tiksliu juodasis rasizmas) ir kraipė galvas. Pavadint rasizmą rasizmu, juodą juoda yra labai nepolitkorektiška. Todėl jie tik kraipė galvas ir tylėjo. Pasaulis žengė devyniasdešimtųjų link. Pasaulinis valiutos fondas vis dar davė pinigų pašalpoms badaujančiai šalies daugumai. “Krokodilas” ramiai įsitaiso viceprezidento poste. Ekonomika ima kilti itin sparčiai nes labai jau sparčiai sukasi pinigų spausdinimo mašina. Infliacija pasiekia 231 000 000 % ribą.

Po truputį šalis realiai sėdinti ant aukso ir deimantų virsta viena skurdžiausių teritorijų pasaulyje.  Vidutinė gyvenimo trukmė sparčiai artėja prie 50 metų, o AIDS sergančių kiekis yra apie 40 procentų.  Taip taip, praktiškai kas antras yra ne užsikrėtęs, o jau iš tikrųjų sergantis.

Ir štai 2017 m. lapkričio 15 d. prezidento Mugabės ginti nuo gausybės aplink gudriai užsimaskavusių priešų stoja kariuomenė. Lapkričio 21-ąją 93 metų,  pilnas jėgų ir energijos, šviesaus proto ir racionalios išminties prezidentas nutaria jog geriausias būdas apsisaugoti tai nebūti taikinio centre.

Į šalį specialiu reisu grįžta “Krokodilas”. Taip, tas pats buvęs viceprezidentas, paskandinęs kraujuje visus kurie nelakė partijos linijos generaline. Jis drąsiai imasi atsakomybės išvesti šalį iš krizės, grąžinti didybę ir šlovę. Grįžta, Emmersonas Mnangagwa, kaip ir dera, iš Maskvos.

O jūs sakot, prie ko čia kaimynai.