Apie vaistus

Ko gero jau visiems prakiuro galva nuo vaistų naudingumo. Ypač generinių. Ministras neužsičiaupia apie tai kokie jie vienodi. Patikėkit neužsičiauptų ir kitas. Su vaistu, kaip tokiu, jokio ryšio. Ryšys esminis – kaina.  Kai pinigų trūksta, o valdžia pasižadėjo padėt visiems ir visada prašneks bet kuris. O aš žiūriu, ar ministras dėvi laikrodį ant rankos. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.

Sakykim, Jūs sukūrėte gerą  vaistą. Tam paaukojote masę laiko ir lėšų. Samdėte padėjėjus, atlikote gausybę tyrimų. Ir štai vaistas patvirtintas ir patenka į rinką. Negana to, veikia gerai. Gaunate pelną, o laikas eina ir štai, ateina ta diena, kai turite paskelbti, kaip jį pagaminti. Skelbiate. Formulę, gamybinį ciklą. Ar padėsite tuos tomus dokumentacijos, kuriuose yra sužymėta technologinio ciklo nuokrypiai ir kas iš to išėjo? Tai tas pats, kaip užsinert ant kaklo kilpą, užlipt ant taburetės ir paklaust praeivių kai atrodai. Žiūrėk, kam nors kokia nors šmaikšti mintis gali galvon šauti. Žodžiu dirbkit sau, o aš dirbu sau. Fabrikėliai sutrina rankomis, kepa medžiagą, maišo su paprastais miltukais ir spaudžia tabletes. Tyrimų daryt nereikia, nes juos jau padarė etinio vaisto kūrėjas. Plius minus dvidešimt penki procentai veiklios medžiagos yra leidžiama. Pagal standartus. Tingit gamint veiklią medžiagą, užsukit į Alibaba saitą. Suveskit paieškos laukelyje pavadinimą, kad ir antibiotiko, ir pažiūrėkit kiek gausit pasiūlymų.  Taip, žingsnis po žingsnio, farmacijos giganto link.

O dabar apie laikrodžius. Yra šveicariški laikrodžiai, yra ir paprasti plastmasiniai kinietiški. Rodo abu tą patį laiką. Rimtai. Štai kodėl ir žiūriu į ministro riešą.  Nepanašu į kinietišką plastmasę. Man, pavyzdžiui, vieno gimtadienio proga padovanojo šveicarišką. Tiesa dovanotoju truputį teko pabūt ir pačiam. Brangus gyvatė. Bet… Va, jau daugiau dešimtmečio eina kaip šveicariškas laikrodis. Kodėl turėčiau atsisakyti to, kas mane tenkina? A, tiesa, taip nori valdžia.