Kaip padaryti politikonezą

Vokietijos politikai sugebėjo atlikti neįmanomą. Dvi diametraliai priešingos politinės jėgos – krikščionių demokratų sąjunga ir socialdemokratų partija sudaro koaliciją. Valstybėje pagaliau baigiasi bevaldystė. Pagaliau, pagaliau pavyko sumaišyti vandenį su aliejumi. Įdėjus gerą dozę emulgatorių, vadinamų kompromisais, pagardinus kiek prieskoniais, tokiais kaip europinės bendrosios vertybės ir realpolitik biznio grimasos, pavyko pagaminti kažką panašaus į majonezą ar liesą margariną. Kulinarine kalba tariant.

Teks valgyti kasdien, kaip pagrindinį patiekalą. Kažko man menas, jog dietologai, abu šiuos produktus priskiria nesveikam maistui. Pagyvensim, pamatysim.

Pinigų karas

Kodėl litas beviltiškai pralaimi eurui? Keitėme tai vienu santykiu, dabar jau visai kitas kursas, bent jau pagal galimybę apsipirkti. Tai jau pajuto kiekvienas. Žmonės kaltina gobšus prekybininkus, lygiai tokius pat darbdavius, plėšikaujančius komunalinių paslaugų tiekėjus ir taip toliau. Ekonomistai ir toliau triūbina, kad ekonomika auga, o jei jau jūs nematote, tai esate dar neatakę, kaip tik ką atvesti kačiukai. “Va, mes tai turim skaičius, o jūs ką? Emocijas.” Ir sėdi pasimetęs žmogelis, išsižiojęs visas. “Tai kaip čia dabar yr?”

O yra kiek įdomiai. Euras, kaip paprastų žmogelių atsiskaitymo priemonė įvedama 2002 metais. Dar tada, už 10 eurų, nesunkiai galima buvo apsipirkti maisto visai savaitei.  Praėjus vos dviems mėnesiams litas susituokia su euru ir ši santuoka išlieka nepajudinama iki mirtis juos išskirs. Litas, ne tai kad pririšamas stabiliu santykiu, jis tarsi suvirinamas į vientisą elementą. Va vien todėl, kalbėti apie litą, kitaip nei apie eurą, galima tik kaip apie popierinę kupiūrą.

Yra tokia įstaiga – Europos Centrinis Bankas. Štai tas bankas kiekvieną  mėnesį išleidžia 60-80 milijardų eurų emisiją. Kiekvienas europietis, kas jis bebūtų, ar tai mažas vaikas, ar solidus senolis kas mėnesį praturtėja, nei daug nei mažai, apie 150 eurų. Ir ką, jūs nemokat saugiai išleisti tuos pinigus? Ar sakot nematėt? Nei atlyginimų paaugančiu po 150 kas mėnesį, nei pensijų? Ir valdžia vaikui skyrė tik 30, o ne 150+150+….? O žinot kodėl? Todėl, kad tie milijardai skirti visai ne jums. Jūs juos tik sunešt turit. Tie milijardai sudalyvauja tokioje vienoje įdomioje akcijoje – aktyvų supirkimo programoje. Kalbant paprasta žmonių kalba yra gražinami kreditai bankams, kurie juos nupiešė Graikijos krizės metu, gelbstint eilinį pabėgėlį, už sumokėtą “indėlį” Turkijai, kad ta privertų duris, tai yra pridarytų sienas. O jums lieka tai kas lieka: airiui virš dviejų tūkstančių, prancūzui apie du su puse, lietuvaičiui, kiek daugiau penketo šimtų. Juk gyvename bendrame name – eurozona vadinasi. Prisidėt turime po lygiai. Netgi jei ir būtume palikę gyvą Litą, šios lemties jau nebe išvengtume, tiesiog mūsų kainų karuselė turėtų santykį 3,4528. Va ir viskas.

2002 už 10 eurų pirkdavo maisto savaitei. 2018 už 10 eurų? Pietūs šeimai, ir tai dar pasiruošti produktus reikia.  Progresas akivaizdus

Apie kainas

Eina jaunuolis per turgų, mato senolis gaidį pardavinėja. Rankose laiko, glosto, godžiai seka akimis praeivius.

“Kiek gaidys, tėvai” mesteli praeidamas pro šalį.

“Štuka” atsako senolis.

Sustingsta staiga kaip stabo ištiktas. “Kaip štuka? Tūkstantis?” Senolis pritariamai linkteli galva. “Tu ką tėvai. Už gaidį…”

“Supranti, sūnau, pinigų labai reikia.”

Paraiška geresniam gyvenimui

Atpasakosiu keleto metų senumo įvykį. Reportažas sklandė, o gal dar ir dabar tebėra beribėse interneto platybėse.  Iš karto pasakysiu, tai ne Lietuva, bet kai pasidairai aplink, ne ką labai jau ir skiriamės.

Garbingo amžiaus senolis, stovi prie vienos iš vietinių įstaigų, užsikabinęs ant kaklo lentelę su užrašu: “Renovacija – pensininkų genocidas”.  Prie jo prieina korespondentas, pradžioje išrėžia kalbą į kamerą, kad “ne visi supranta moderno naudą, kad trūksta informacijos visuomenėje, kad dalis visuomenės išlieka sustabarėjusi ir panašiai.” Kyšteli mikrofoną senoliui, pasiūlo prisistatyti ir paklausia apie jo protestą, prasmę ir tikslą. Senolis pakelia akis į keturis o gal ir penkis kartus jaunesnį išminčių, prisistato ir ima pasakoti:

“Žinote,  prieš daug metų męs su savo būsima žmona atvykome iš provincijos studijuoti. Įstojome į institutą. Čia ir susipažinome. Jaunystė, gūsis įspūdžių, veiklos. Studijų metai pralėkė kaip vėjas. Susituokėme, pradėjome galvoto kaip toliau reikės gyventi. Patiko šis studijų miestas, didelis, gražus. Labai jau norėjosi pasilikti čia ir gyventi. Rinktis daug iš ko nebuvo. Pinigų nulis, gyvenamojo ploto – nulis. Teko sukti standartiniu keliu. Įsidarbinome vietiniame mokslinio tyrimo institute. Atlyginimas – vos pramisdavom, tačiau davė bendrabutį. Ten ir apsigyvenom. Vienam kambarėlyje. Gimė du mūsų vaikai, čia ir gerokai ūgtelėjo. Iš karto pateikėm paraišką butui gauti. Tam pačiam mokslinio tyrimo institutui. Su siaubu prisimenu tą periodą. Ir kaip mes sugebėjome… Nesibaigiančios komandiruotės, tai man, tai žmonai, vaikus auginome pakaitomis. Davė butą. Po 12 metų. Dviejų kambarių. Pinigų visą laiką trūko.  Vaikai augo, nesibaigiantys buities poreikiai – nuo pat įkurtuvių besikemšanti kanalizacija, varvantis vandentiekis, kiauri langai. Arbata žiemą ant palangės užšaldavo. Mudu abu su žmona mokslininkai, nepraktiški žmonės. Kiekvienai smulkmenai ieškojom sugebančių. Santechnikus pažinojome turbūt visus, kurie tik gyvena mūsų mikrorajone. Išmokome ir langus žiemai užsiklijuoti ir plyšius sienose kamšyti. Po truputį tvarkėmės, remontas sekė remontą. Džiaugėmės, rodės viskas gerėja. Ir staiga… Santvarka persivertė kaip barsukas guoly. Valstybė išdalino kažkokius popierėlius kaip kompensaciją už sukurtą  turtą. Institute paaiškino, jog jei norime likti savo namuose, juos reikia išsipirkti. Kitaip… na patys suprantat instituto nuosavybė. Surinkom visus tuos popierėlius, likusią dalį tikrais pinigais. Sulindom į siaubingas skolas. Gerai, kad saviems, buvo dar kas paskolina. Išsipirkom. Institutas po gerų metų pasirodė esąs niekam nereikalingas, jį uždarė. Ne iš karto žinoma, po truputį. Iš pradžių mažino etatinį krūvį, po to ir pačius etatus. Apaugo įvairiausio plauko kooperatyvais. Iš ir taip jau tuščių instituto patalpų, po truputį, ėmė dingti mokslinė įranga, o vėliau net kėdės ir čiaupai. O mes su žmona vis tikėjomės, kad susitvarkys viskas, kad dar reikalingos mūsų žinios ir patirtis. Galop likom be nieko. Be darbo, pinigų, tačiau su savo būstu, už kurį vis plūdo mokesčių lapeliai. Mokesčiai nauji. Nauji vandens, dujų, elektros ir šilumos tiekėjai. Ant kiekvieno vamzdžio ar laido po naują skaitiklį. Už viską reikia mokėt. O mokėti reikėdavo jau gerokai daugiau. Sukomės kaip išmanėm, kada sumokėdavom, kada nelabai. Laikas ėjo, taip ir pensijos sulaukėm. Kokia ta pensija kai dirbai kur papuola ir už kiek papuola – ašaros. Kad ir kaip, galus su galais suvesdavom. Prieš pusmetį mirė žmona, likau vienas, gyventi tapo daug daug sunkiau. Ir va tik, vakar buvo namo susirinkimas, atvyko komunalininkų atstovas, pasakė aiškiai – namą renovuos. Keis tą aną ir kitą. Reikia surinkti projektui po tiek ir tiek. Po renovacijos išsimokėt galėsim per kurį tai laiką. Neiškenčiau, atsistojau ir išsakiau ką galvoju. Tas išsityčiojo visaip, pasiūlė parduot ir vykt į senelių namus jei neišgaliu. Va šiandien aš čia, prarast jau nebeturiu ką.”

“Ačiū” pasakė jaunuolis korespondentas, stipriai pasikeitusiu balsu.

Sėdėjau ir galvojau. Kaip paprasta apiplėšinėt valdžios rankomis. Tereikia idėją įvynioti į patogumo, modernumo popierėlį. Blizgantį tokį. Neturit už ką? Nepergyvenkit, bankai paskolins. Ir procentai normalūs. Mes jau susitarėm. Čia juk tik dėl Jūsų gerovės. Išsimokėsit per laiką.

Girdėjau teks dūmų detektorius įsirengt. Dėl mūsų pačių saugumo. Gal po metų kitų į bendrą tinklą sujungs. Už nedidelį mokestį. O jei nenori – bauda. Mąstymui pagyvinti. Taip sakant.