Nereikalingi žmonės

Ir žinote, kas tie nereikalingieji? Nagi medicinos slaugytojos. Nustebote, tada apie viską po truputį.

Panašu, jog jokios sveikatos paslaugų reformos nebus. Jos nereikalauja nei naujai susikūręs Lietuvos gydytojų sąjūdis, nei Lietuvos gydytojų sąjunga, nei slaugytojas atstovaujanti LSSO. Nereikalinga ji nei SAM nei jai pavaldžioms institucijoms. Žaidimo taisyklės nusistovėjusios, valdymo vertikalė irgi. Taip saugiau ir aiškiau. O tai reiškia, kad slaugytojos (fu, bjaurus žodis, vadinsiu sesele) darbas yra nevertinamas. Jis yra niekas, už jį nemoka nei cento. Tiesa yra smulkmenų susijusių su ligonių lankymu namie, tyrimų paėmimu, tačiau tai jau daugiau išimtis, nei taisyklė. Visą seselės algą uždirba gydytojas, nuo pradžios iki galo. Seselė paversta nuostoliu, kurių kiekį reikia reguliuot. Tai gydyklų administracija ir reguliuoja. Mažina kiekį maksimaliai, didina krūvį irgi maksimaliai. Atlygis yra ta zona, kuri taip pat  turi būti maksimaliai sumažinta. Kas bus jei gydytojas nustos dirbti? Ligoninė negaus pajamų. Kas bus jei seselė nedirbs? Ogi nieko. Kažkokie darbai liks tiesiog nepadaryti, kažką turės padaryt pats gydytojas, kažką perims žemesnės grandies darbuotojai – slaugytojo padėjėjai.  Vaizdas po truputį artėja prie to, kad santykis 4 gydytojai ir 1 slaugytoja stacionare tampa norma.  Savaitgaliais norma dar labiau išsikreipia. Niekas nepamiršo, jog “savaitgalinės” ir “naktinės” valandos “brangesnės”. Tai užtikrina jo didenybė Darbo Kodeksas. Viena seselė ir vienas skyrius. Tarsi santuoka, nedali, nesvarbu iš reikalo ar iš meilės atsiradusi.

Sausio, pradžioje matėme jaunųjų gydytojų rezidentų maršą į oro uostą. Jauni gražūs, nusifotkino spaudai. Didžioji dalis jau senai žino ką darys, belieka išlaukt va tą pusmetį ar metus… na kol kažkas baigsis. O dabar pasakykit man, kiek per 27 nepriklausomybės metus pastebėjote seselių streikų, protestų akcijų ar “žygių į oro uostą”? Aš taip, greituoju būdu, nepamenu. Jos tyliai kraunasi lagaminus ir pasinaudojusios žinia perduodama iš lūpų į lūpas, socialiniais tinklais, traukia į ten kur geriau. Seselės profesija tapo garantuoto skurdo ir nepakeliamų darbo krūvių etikete. Liūdna žiūrėti, tačiau kai per televiziją liejasi jog vidutinė alga “į rankas” siekia 500 eurų man paprasčiausia darosi pikta. Meluoti irgi reikia turėt sąžinės. Provincijos ligoninės seselės atlyginimas dažniausiai nesiekia nei 400 eurų. 90 procentų atvejų. Kiek didesnes algas galima rasti tik didžiosiose ligoninėse. Jos paprasčiausiai finansuojamos kiek kitaip.

Taigi mielieji, lengvas apibendrinimas. Sparčiausiai nyksta ta kategorija medikų, kurią pirmą sutinkate, su kuria sprendžiate didžiausią dalį savo problemų, kuriai išliejate didžiąją dali savo nuoskaudos ar pykčio. Nyksta kaip arktiniai ledynai dėl klimato kaitos. Belieka susitaikyti su naujai atsiradusiomis sąlygomis, išmokti su jomis gyventi. Tiek gydytojams, tiek pacientams. Pokyčiams į gerą jokių prielaidų nematau.

Po kiek E-sveikata

Prieš keletą mėnesių, dar iki medikų protestų, susiginčijau, kiek kainavo E-sveikata. Kaip ir dera su kompiuterių specialistu. Į mano pastebėjimus apie 40-80 milijonų jis atsakė piktu juoku.

“Tu – sako – sukiesi “sveikatoj” ir tokias nesąmones pliurpi. Eik, pasižiūrėk į darbo kompiuterį. Kelias sistemas reikalingas darbiu rasi 3 ar 4? Su kuria naršykle gali dirbt? Nei su viena. Visom reikia kokių nors priedų ar papildų. Negana to po eilinio atnaujinimo ir tos “užlinksta”. Skambini atnaujintojams tie arba nesupranta, ko iš jų nori, arba iš vis neina susisiekt. Sukiesi kaip gali. Ir žinok, suktis reikia intensyviai”.

“Tai kiek tu manai visa tai kainavo? – klausiu.”

“Realiai 200-300 milijonų. Ir kainuoja toliau. Intensyvi skaitmenizacija, tuoj dešimtmetis kaip vyksta.” Ir nuėjo. Piktas turbūt. Galvoja, dar vienas “lopas”.

Pagalvojau. Nu taip. IT specialistas nėra pats pigiausias. Darbe reikalingas nuo ryto iki vakaro. Darbo vietų daug, žioplinėjančių specialistų prie monitoriaus taip pat netrūksta, tuos irgi kursuosna reik siųst. Ir visa tai už pinigus. Iš to paties PSD. O per visą Lietuvą… Kiek ligoninių, kiek darbo vietų, kiek žioplinėjančių. Ko gero jis teisus. Plius minus, bet teisus.

Ir ko gi tie ligoniai nepatenkinti? Juk už jų pinigus tik ką pasveiko kompiuteris. Taip taip, toj įstaigoj į kurią tik ką kreipėtės. Teks pasislinkti, kad abu išsitektumėte.

Pasaulio tobulybės link

Nieko nėra smagiau nei stebėti kaip pasaulis keičiasi, tobulėja. Vakarykštė diena užleidžia vietą rytojui, kas buvo niekas tas tampa viskuo.

Štai Osakos universiteto profesorė Kadzua Muta atkreipė dėmesį ,kad “Snieguolės” ir Miegančiosios gražuolės” princai atlikinėjo nederamus seksualinius veiksmus su partneriu, kuris buvo be sąmonės.  Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad pasakose propaguojamas seksualinis smurtas. “Kada jūs protingai svarstote apie “Snieguolę” ar Miegančią gražuolę”, jūs matote kad aprašoma prievarta”- atžymėjo profesorė. Kaip pavyzdį, ji pažymėjo realų įvykį, kada buvo areštuotas žmogus, kuris pabučiavo miegančia keleivę traukinyje, pakeliui į Osaką.

Kažin kokios dabar naujos pasakos bus?…

Išgalvojau gražią mirtį

TV pagalbos veidas Gerda, priklijuotų blakstienų ir pieštų antakių savininkė išgelbėjo Betą. Ne ne tetą Betą. Pas tokius žmones TV pagalba nevažinėja, protingi bjaurybės, sunku “suvartyt” bus. Kalytę Beta. Neturiu nieko prieš, kad kalytė liko gyva, kurią šeimininkas išleido numirti. Man keistokai atrodo kai iš pradžių pasipiktinusi, kodėl šeimininkas jos neužmigdė, vėliau savo pasakojimą pakreipė visai kita vaga. Pasirodo, kad galima šunį išgydyt, ką įrodė daktaras Paulius. Tada jau kalba pakrypsta apie tai, koks žiaurus šeimininkas ir negydė gyvuliuko. Profesionalė Gerda. Ir žodis koks gražus – UŽMIGDĖ.  O kiek daug oponentų užmigdė Ponas Asadas zarino dujom sostinės apylinkėse, ar Rusiškos bombos Alepo daugiabučiuose. Juk tai taip gražiai skamba.  Bet mes šį kartą ne apie niekingus žmogiškuosius resursus, o apie žiaurų elgesį su gyvūnais… Kodėl šeimininkas nusprendė palikt šunį likimo valiai nežinoma. Ar tiesiog nesuprato, ar atrodė per brangu gydyti, o galabyt (suprask – užmigdyt) jis nenorėjo. Jo sąžinės reikalas. Dabar dar ir baudą gavo, kad sąžinė budresnė būtų.

Taigi. Prieš keletą metų turėjau nutikimą.  Budėdamas priėmimo skyriuje sutikau meniškos sielos savininkę. Ne ne, neironizuoju. Jauna moteris, akivaizdžiai meniškos sielos ir pasaulio supratimo. Šneki pasitaikė. Kol mes atlikome visus tyrimus ana papasakojo apie tai kaip gražu dabar lauke, įvertino kaip lygiai su spintelėmis susieina plytelės ant sienos, kaip dera spalvos ir daug visokių grožio vertinimų.

“Žinot, sako, bestudijuojant (berods Vilniaus dailės akademijoje) turėjau skolų, todėl metus teko praleist. Kažką reikėjo daryti, todėl įsidarbinau paukštyne. Darbą davė tokį bjaurų – brokuoti viščiukus. Atneša cypsinčią dėžę, o iš jos reikia išrinkti tuos kurie silpni ir neišgyvens. Išbrokuotus reikdavo nugalabyt. Yra toks daiktas – dekapitatorius. Įkiši į skylę galvutę, o geležinis peilis tik čiakšt ir viskas. Man tai buvo taip šlykštu, taip šlykštu, tai aš ėmiau juos slėpt kartoninėje dėžėje. Paskui išnešdavau į lauką. Paslėpdavau prie šiukšlių konteinerių.”

Kadangi nelabai supratau veiksmų, pakėliau į ją akis ir pasižiūrėjau. Pastebėjo žvilgsnyje klausimą – “jie ten labai trumpai cypsėdavo ir vėliau nutildavo”. Matyt per daug klausiantis žvilgsnis buvo, todėl paaiškino ” lauke buvo maždaug minus 20″.

Nuleidau akis, toliau rašiau atsakymą šeimos gydytojui. Sekėsi sunkiai. Neturėjau ką sakyt.