Čigonas

Vieną ankstyvą sekmadienio rytą tėvas čigonas kelia savo sūnų:

-Kelk sūneli, imk bėrąjį mūsų arklį ir eik turgun. Tą, patį geriausią. Sesę reik už vyro leist, motina paskutinę skarelę baigia sudėvėt. Eik, pasistenk, pigiai neparduok.

Išėjo sūnus, išsivedė arklį. Diena išsitempė į visą amžinybę. Visi laukė, spėliojo, tikėjo jog dabar visiems bus lengviau gyvent. Juk dar keli šaunūs eržiliukai auga. Atėjo vakaras, vėliau naktis. Senis čigonas sėdėjo stalo gale ir tylėjo. Žiūrėjo į duris trobos gale ir tylėjo. Visą laiką.

Staiga durys atsidaro ir įeina sūnus. Tylus toks, galvą nuleidęs. Kepurę rankose minko ir tyli. “Arklį pardavei?”- klausia tėvas. Linkteli. “Brangiai?”. Linkteli sūnus. “Tai kur pinigai?” Tyli. “Pinigai kur, klausiu.” “Pralošiau tėti. Smuklėj”

Senis čigonas visiškai panarino galvą. Spengiančioj tyloj girdėjosi kaip grikši dantys. Staiga pakilo iš už užstalės, nusikabino nuo sienos vytinį diržą ir kad ims kapot sūnų – per galvą, rankas, ir vėl per galvą, per blauzdas. Davė ir davė, jaunasis čigonas pradžioje dar saugojosi smūgių, dar gynėsi nuo jų, vėliau liovėsi. Beprasmiška. O senis nusibraukia prakaitą ir lupa. Vėl ir vėl.

Staiga į kojas puola senoji čigonė: “Tėvai ką darai? Sūnų užmušt nori?”. “Nenoriu motin”. “Tai arklio gaila? Pinigų už jį?”. “Ne motin, ir arklio negailu ir kad pinigus pralošė negailu. Bet kam gali nepasisekt. O lupau, motin, kad iš viso sėdo lošt.”

Veidas

Politika pasipudravo veidą, užsidėjo kaukę, pasiruošė karnavalui. Senieji metai baigiasi, pasitiksim naujus. Nekalbėsim apie seimą, vyriausybę. Pakalbėsim apie tuos kurie arčiau mūsų – savivaldą. Koks jos veidas. Savivaldą plačiąja prasme. Ne tik seimelius, vadinamus tarybomis, ne tik premjerus vadinamus administracijos direktoriais, bet ir “valstybines” įmones, kurias valdo politinio pasitikėjimo pareigūnai – vandens tiekėjai ir nuotėkų surinkėjai, poliklinikos ir ligoninės, senelių namai ir įvairiausios kilmės socialinių paslaugų teikimo įmonės. Priežastis banali, Vienas čiūdikas iš vieno Lietuvos savivaldos centro suspindėjo taip, kad jį galima būt priskirti prie etaloninių asmenų. Na tokių su kuriais būt galima lyginti.

Taigi. Savivaldybės tarybos narys:

Gūdų vakarą, truputėlį girtas (virš 2 promilių) eina viduriu SAVO miesto gatvės. Nebevairuoja, nes prieš metus laiko jau prisivairavo kartu su promilėmis.  Pakeliui įspiria pravažiuojančiam PEUGEOT, nes čia JO miestas ir jame jokie pižonai nevažinės. Kada vairuotojas nesupranta bajerio ir iškviečia policiją, tas aniems paaiškina jog yra tarybos narys ir kreiptis į jį reiktų “Jūsų Didenybe”. Tie irgi nesupranta bajerio ir uždeda dieviškojo panteono nariui antrankius. Kas visiškai netikėta, tie neišsilydo, o tvirtai laiko susikabinę. Vienintelė laisva kūno vieta palieka burna, todėl jai netrukus pasiūloma triūbelė. Burna kvėpteli, tablo parodo 2,45. Žmogus, artimai susijęs su sportu, nepatiki, nes tokių rezultatų nebūna. Paabejojęs pasitikslina – jis čia ne prie ko, kaltas alkoholis. Žodžiu anas, va tas, kaip jo vardas, mane nugirdė – jis vis pylė, o aš vos spėjau ryt. Netikt? Iš karto pagrasino atsistatydinti iš tarybos narių. Dangus apsiniaukė, ir pabiro kruvinų ašarų lietus….

Kadangi kiekvienas iš mūsų pirmiausiai susiduria su savivaldos komanda nutariau peržvelgti šio asmens, pavadinkim paprasčiau, vidutinio Tarybos nario, socialinį portretą. Ir kas gi gavosi. Ogi nieko netikėto : asmuo išrinktas pagal vienos iš rimčiausių partijų sąrašą – be abejo. Tvarkos ir teisingumo. Išsilavinimas – vidurinis, baigė suaugusių mokymo centrą. Dirba – niekur. Manot negavo pajamų? Gavo. Manot nemokėjo mokesčių? Teisingai – lygiai nulis. Ką veikia? Sportui ir menui vadovauja. Visuomeniniais pagrindais. Visada žinoma, jog pagrindai, kad ir visuomeniniai turi būt pagrįsti materialia dedamąja. Biudžetine. Pomėgiai, kiek skurdoki – sportas ir menas, tačiau visada galima papildyti mėgstamais balsuotojų punktais : kelionės, muzika ir kinas (menas tikrai per platu, ne kiekvienas supras), o jei taikai į pensininkų auditoriją verta papildyti kažkuo panašaus į “informacinės laidos per TV : Panorama, TV3 pagalba, 24 valandos, Specialusis tyrimas, Emigrantai, Paieškų tarnyba ir tt.” Teistumas – privalus, kaip kaklaraištis prie kostiumo.

Nu jokio netikėtumo, jokio. Praeis metai kiti ir balsuotojai vėl eilute ropos link balsadėžių, kad galėtų įmesti lapelį su varnele langelyje. Manot jie pakels akis ir pasižiūrės už ką balsuoja? Nea. Vieni neatplėšdami akių nuo savo išmaniųjų telefonų, kiti nuo nukleiptų, ne vieną dešimtmetį skaičiuojančių batų, sumes baltus popierėlius į plyšelį. Norėtumėt, kad tokie nespardytų Jūsų automobilių? O kodėl turėtų? Juk ką tik atidavėte jiems savo miestą.

Eugenika, XXI amžius

Pačioje pradžioje noriu pasakyti, kad ši informacija nėra skirta žmonėms analizuojantiems chemtrailus, gydymą soda, ar acto garinimą. Čia jūs nerasite nieko gero. 

Taigi nuo pradžių. Nežinau, kodėl mūsų blogeriai – švietėjai remiasi keistomis idėjomis ateinančiomis iš rytų. Šį kartą ne iš taip toli. Gyvena tokia teta, ponia Danilova. Kaip ir priklauso, subrendusi ir pilna gyvenimiškos patirties. Gimusi 1981 metais, vadovauja atsakingam ir rimtam religiniam portalui. Portalas, kaip ir dera remiasi pagrindine tos šalies religija, tačiau jame yra tokia krūva gretutinių religijų ir tikėjimų atplaišų, kad tai primena mišrainę. Pastaruoju metu, raudona linija pradėjo eiti Telegonijos tema. Tai yra tokia įdomi teorija, kuri skelbia, jog pirmasis moters partneris “uždeda” genetinį antspaudą ir todėl jos tolimesni vaikai, nepriklausomai nuo ko ji jų susilaukia, turės pirmojo partnerio bruožų. Tikslas, manau, gana krikščioniškas – mergaitės, būkit skaisčios, Vyras turi būti vienas ir iki pat mirties. Bet vos tik prasideda “mokslinė” argumentacija… Kaip ir dera remiamasi TSRS atliktais slaptais tyrimais, kurie buvo daryti su gyvūnais ir tolimesniuose tyrimuose nustatyta, jog patelės yra “užteršiamos”, atsiranda nuokrypiai ir gimsta nereikalingų požymių turintys palikuoniai. Paklajojama vedų įrašuose, pacituojamas vienas kitas, paanalizuojama klajoklių tradicijos ir ritualai. Apsukus keletą ratų sugrįžtama prie tautinių – dvasinių sąsajų.  Kaip ir dera.

Taigi.

Genetika TSRS buvo uždrausta kaip psuedo mokslas. Jokie tyrimai nebuvo daromi, netgi slapti.

Svarbiausias motyvas išlieka tas, kad tyrimai tai slapti, bet apie juos žino kone visi.

Argumentuojama, jog bet kuris užkariautojas pirmiausiai ieškodavo nekaltų mergelių ir jas prievartaudavo. Taip jie įgyvendindavo ne tik fizinį, bet ir genetinį užkariavimą. Jei tai ištrauka iš XIII amžiaus raganos mokslinės disertacijos, tada viskas gerai. Sveiki pažinę mokslą.

Kadangi vyrams tai niekaip neatsiliepdavo, jokios genetinės “taršos” jis iš moters negaudavo – pirmyn linksmintis, berniukai. Išskyrus triperį, nieko kito savo moteriai atnešt negalite. Argi ne balzamas sielai, brangieji vyrai?

Ir pabaigai. Tiesiog vieno rašytojo komentaras. “Remiantis šia logika, jei pirmasis seksualinis partneris buvo faloimitatorius, tai visi vaikai kurie gims vėliau, netgi nuo realių tėvų, bus truputėlį guminiai.” Taikliau nepasakysi.

 

Poveržlė šildymo sistemoj

Prieš keletą metų įsigijau banaliai paprastą kinišką suvirinimo aparatą – kaip vaikystės svajonę, o ir metalas savotiškai traukė. Aišku, nuėjau į kursus pavadinimu “Youtube”. Kaip reik srovę reguliuot, kaip atskirt. kur šlakas, o kur metalo sluoksnis. Ir vieną sykį ten “sutikau” labai įdomų mokytoją. Tikrai daug svarbios ir lengvai išdėstytos informacijos. Ir vienas filmukas – apie tai, kaip jis elgiasi, kai pajunta, kad užsakovas, labai tikėtina, neatsiskaitys (bent iki galo) už atliktus darbus.

“Aš, – sako – į grįžtamą šildymo sistemos dalį, kur didelio spindžio vamzdis, vienoj, tik man žinomoj vietoj, įvirinu poveržlę, kuri uždaro spindį ir palieka kokį ketvirtadalį ar šeštadalį buvusios pralaidos. Pabaigus darbus, sistema testuojama slėgiu, viskas būna OK. Tada einu atlygio. Jei užsakovas atsiskaito, einu susirinkt daiktų ir išpjaunu poveržlę. Jei užsakovas maivosi, kabinėjasi prie kokybės ir t. t., aš paprasčiausiai einu namo. Sistema veikia puikiai, kol lauke apie +5, +10. Bet vos tik tampa -20, jie skambina man. Va tada aš lyg ir prisimenu, kad liko skolingi, o aš dabar labai darbais užverstas. Na, žinoma, gal kokį kitą santechniką galiu pasiūlyt, bet ir tie apkrauti. Sukitės kaip galit. Dažniausia per dieną dvi atvažiuoja su pinigais ir būna labai jau mandagūs.”

Jo virinimo pamokas jau beveik pamiršau, bet nepamirštu poveržlės. Per pastarąjį dešimtmetį vos ne kiekvienam sandėryje, kiekvienam darbe, reikia pritaikyt gautą pamoką. Tai labai padeda atgaut supratimą tiems, kurie mano, jog diktuoja sąlygas (užsakovai, viršininkas, valdžia).

Alio, pensija?

Sako valdžia pensijas reformuos. Kad visi taptų gražūs sotūs ir laimingi. Tai yra pensininkai. Kad kiekvienas galėtų nešti medų savo avilin ir būt ramus jog, atėjus senatvei galės jį kopinėti ir skraidyt skraidyt. Na, galvoju, ir aš savo pasiskaičiuosiu. Lendu internetan, susirandu kažkokią formulę. Bet ten reik daug ką atsimint, kiek kada uždirbai. O aš vasarom nuo 16 metų… Nusispjoviau, nors su matematika nesipykstu, pensijų burtai man pasirodė nelabai jau įkandami.

Pala, galvoju. O jei imčiau ir pafantazuočiau.

„Užšaldom“ Lietuvą šiai dienai. Su mokesčiais, tarifais ir kitom įdomybėmis. Ir pirmyn.

2017 metų sausio 1 dieną ėmė dirbti mano virtualus, hmmm, vyrukas. Tarkime, jis gimė 1987 sausio pirmą. Jam dabar 30 metų, gerai mokinosi, investavo į save ir įsidarbino. Įsidarbino vidutiniškai – 1000 eurų „į rankas“. Kad galėtų į maisto parduotuvę nueit, gal net paskolą kokiam kambariukui pasiimt. Bet kaip žinome „į rankas“ reiškia jog jam kažkas kažką jau nuskaičiavo. Taigi kreipiamės į ponią matematiką ir gaunam jog mūsų pilietis algos gauna visai ne 1000, o 1315,79 euro. Dar prieš tai, darbdavys už jį jau sumokėjo 401,05 euro SODRAI. Truputį pakraipau galvą ir… kad gaut 1000 reikia sukurt produkto už beveik 1717 eurų. Nu jo… čia ne viduramžių dešimtinė. Socialiai paslaugi XXI amžiaus aplinka.

Lendu vėl intenetan, randu tokį keiksmažodį – 0,005 x S x K x D. Čia, kad papildomai pensijos daliai apskaičiuoti. Šiaip bet koks išdykėlis, kaip supratau, sulaukęs 65 metų gaus bazinę pensiją. Ją nustato vyriausybė ir šiai dienai ji yra 132 euriuko. Analizuoju. S – draudimo stažas metais, D – draudžiamųjų pajamų dydis. Jį irgi nustato vyriausybė ir jis šiandien – 476 euriukų. Toliau K. Nu ne veltui jis K. Abra kadabra kažkoks. Koeficientas vadinas. Kadangi mūsų vyrukas gyvena „užšaldytame“ pasaulyje K paskaičiuoju vieniem metams. Vis tiek nesikeis. Taigi mūsų bičiuko alga per 12 mėn – 15789,48. Dirbo 12 mėn. kaip dauguma mūsų, sutikit. Ir… Atliekam veiksmus  K=15789,48:12:4,76. Gaunam 2,76. Va. Dėliojam keiksmažodį – 0,005 x 35 x 2,76 x 476. Gaunam 229,91 euro. Pasirodo, dar ir trečia dalis yra, už kiekvienus, virš būtinojo darbo stažo (30 metų), išdirbtus metus. Po 3,6 euro. Padauginam – 18. Viską sudedam: 132+229,91+18 = 379,91. Beveik kaip minimali alga.

O dabar, vyšniukas ant torto. Žinot, kokia vidutinė vyro gyvenimo trukmė Lietuvoje? 69,5 metų. Tebūnie 70. Pensiją jis gaus visus penkerius metus. Per tą laiką jam išmokėta bus 22794,60 euro. O per visą savo gyvenimo karjerą jis sumokėjo 198542.40 euro. Ir tai, atskaičius PSD įmoką…

Mūsų senolis riebiai nusikeikia, nusiperka aerozolinį balionėli, ir ant baltos baltos sienos rašo:

„Kur mano 175747,80 eurų. Mokesčių. SODRA, aū. ACAKYK“

Gedimino krateris

Įsivaizduojat, valdžia skelbs ekstremalią situaciją valstybės mastu. Na pagaliau, sakau sau. Kiek dar galima vaidint jog nevyksta nieko. Reikia kažką daryt.

Bet pala pala. Dėl Gedimino kalno nuošliaužos. Pasitryniau akis, pažiūrėjau dar kartą. Nu rimtai. Pasiutau.

Žinot, kur Lietuvoj nėr problemos?
Na, kad ir ubagiškos algos, ar kosminės kainos. Emigracija, kuri jau senai viršijo genocido normas. Demografinė situacija, kai vaikas šeimoj tampa finansine, emocine ir socialine kliūtimi. Senoliai, kuriems parengtos paslaugos slaugos ligoninėse ir pigiausių vaistų rinkiniai vaistinėse. Griūvantys ir nykstantys visom prasmėm regionai. Va čia nėr jokios problemos.
Bet Gedimino kalno nuošliauža – jau nacionalinio mąsto ekstrymas. Čia tai jau problema.
“Nieko tokio, sako L.Ruokytė – Jonsson,  tai tik prievolė. Toks ir toks straipsnis nustato būtent tai”.  Minus 9 milijonai. Ir tai tik prioriteto tvarka. Žinoma, kas tie 9 milijonai. Sunešim. Kiekvienas po truputį.

Dėl manęs, nors ir krateris kalno vietoj atsivertų. Su bokštu vidury. O dar geriau jei ten sučiuožtų dar pora įstaigų iš Gedinimo prospekto, kurios tokias nesąmones gimdo.

Ko verkė balvonai

Siūlomas įstatymo projektas, kuris įpareigotų nukelti visus sovietinio periodo paminklus.

Negalima, paprieštaravo filosofė Nerija Putinaitė, LRT radijo laidoje. Iškreips istoriją. “… tai nuslopintų tuos bendro supratimo daigus, kurie matomi viešojoje erdvėje padedant žurnalistams, įsitraukiant istorikams.“ Atsirado ir pritariančių. Kils klausimas dėl kai kurių rašytojų, paties AMB įamžinimo. Mat nepakankamai tiksliai apibrėžta įstatyme sąvokos. Supriešins visuomenę.  Negalima, tegu stovi. Reikia apsispręsti.

Velniop. Tai gal užduokim tuos pačius nepatogius klausimus apie S.Nerį, K.Kubilinską, jei labai norit ir apie patį J. Marcinkevičių. Ir Brazauską galima. Užduokim klausimus, tiek apie katedros grąžinimą, tiek apie viešbučio privatizaciją. Tie kam svarbu ir įdomu – diskutuos. O apie “supratimo daigus”… Prieš gerą dešimtmetį mačiau vieną pilietį atiduodantį pagarbą. Nedidelio miestelio sovietinio kario paminklui, stovinčiam karių kapinėse. Vos stovintį ant siūbuojančių kojų ir šlapiu klynu. Kur pasiūlytumėte įsitraukti istorikams? A? Labai realu, kad jis jau apleido šią ašarų pakalnę ir diskusijoje nedalyvaus. Nedalyvaus dar daugybė, kuriems tai visiškai neįdomu, bet žino, jog jei jau stovi paminklas, tai jis svarbus. Ir reikšmingas. Žinot, yra toks miestas Berlynas. Jame yra toks pastatas – Bundestagas. Tame pastate – vienas koridorius, vadinamas kanclerių alėja. Jame iškabinti visų kanclerių portretai, nuo Reichstago laikų. Visų, išskyrus vieno. Bandom atspėti ko jame nėra? Atsakymo nebus, nes jūs teisūs. Tiesiog šio “supratimo daigo” Vokietijai nereikia. Nuo žodžio VISAI. Ir dar. Yra toks žmogus – Vladimiras Rezunas. Plačiau žinomas kaip rašytojas Viktoras Suvorovas. Dar sovietmečiu, būdamas GRU karininku, jis su šeima, spruko į vakarus. Apkaltintas Tėvynės išdavyste ir du kartus, už akių, nuteistas myriop. Štai šis žmogus, mano galva, labai taikliai apibūdino balvonus. Tai simboliai, kuriuos paliko praeidama sovietų karinė ir represinė mašina. Tarsi plėšrus žvėris žymėtų savo teritoriją.

Tai ką? Paliekam supratimo daigus? Kaip žymėtą teritoriją.

Apie vaistus

Ko gero jau visiems prakiuro galva nuo vaistų naudingumo. Ypač generinių. Ministras neužsičiaupia apie tai kokie jie vienodi. Patikėkit neužsičiauptų ir kitas. Su vaistu, kaip tokiu, jokio ryšio. Ryšys esminis – kaina.  Kai pinigų trūksta, o valdžia pasižadėjo padėt visiems ir visada prašneks bet kuris. O aš žiūriu, ar ministras dėvi laikrodį ant rankos. Kodėl? Tuoj paaiškinsiu.

Sakykim, Jūs sukūrėte gerą  vaistą. Tam paaukojote masę laiko ir lėšų. Samdėte padėjėjus, atlikote gausybę tyrimų. Ir štai vaistas patvirtintas ir patenka į rinką. Negana to, veikia gerai. Gaunate pelną, o laikas eina ir štai, ateina ta diena, kai turite paskelbti, kaip jį pagaminti. Skelbiate. Formulę, gamybinį ciklą. Ar padėsite tuos tomus dokumentacijos, kuriuose yra sužymėta technologinio ciklo nuokrypiai ir kas iš to išėjo? Tai tas pats, kaip užsinert ant kaklo kilpą, užlipt ant taburetės ir paklaust praeivių kai atrodai. Žiūrėk, kam nors kokia nors šmaikšti mintis gali galvon šauti. Žodžiu dirbkit sau, o aš dirbu sau. Fabrikėliai sutrina rankomis, kepa medžiagą, maišo su paprastais miltukais ir spaudžia tabletes. Tyrimų daryt nereikia, nes juos jau padarė etinio vaisto kūrėjas. Plius minus dvidešimt penki procentai veiklios medžiagos yra leidžiama. Pagal standartus. Tingit gamint veiklią medžiagą, užsukit į Alibaba saitą. Suveskit paieškos laukelyje pavadinimą, kad ir antibiotiko, ir pažiūrėkit kiek gausit pasiūlymų.  Taip, žingsnis po žingsnio, farmacijos giganto link.

O dabar apie laikrodžius. Yra šveicariški laikrodžiai, yra ir paprasti plastmasiniai kinietiški. Rodo abu tą patį laiką. Rimtai. Štai kodėl ir žiūriu į ministro riešą.  Nepanašu į kinietišką plastmasę. Man, pavyzdžiui, vieno gimtadienio proga padovanojo šveicarišką. Tiesa dovanotoju truputį teko pabūt ir pačiam. Brangus gyvatė. Bet… Va, jau daugiau dešimtmečio eina kaip šveicariškas laikrodis. Kodėl turėčiau atsisakyti to, kas mane tenkina? A, tiesa, taip nori valdžia.

Trampo Jaruzalė

JAV prezidentas Donaldas Trampas oficialiai pripažino Jaruzalę Izraelio sostine. Pasaulis tarsi praplyšo. Kiekvienas save gerbiantis politikas, ar į jį panašus veikėjas ėmė vertinti ir keikti. Keikė gal ir ne visi, bet kas tai darė tai darė labai aiškiai. “Pasaulis atsidūrė ant chaoso ribos”, “sustojo taikos derybos tarp žydų ir arabų”. Vienintelis, kas liko patenkintas ir išreiškė dėkingumą buvo Izraelis.

Kodėl apie tai rašau? Todėl kad čia yra du kertiniai motyvai – simboliai ir esmė.

Pirma. Trampas čia nieko nepadarė. Jaruzalę sostine paskelbė JAV kongresas ir tai padarė dar 1995 metais. Taigi veiksmas visiškai simbolinis.

Antra. Jaruzalė, De Facto, visą šį laiką, ir buvo sostine. Kam neaišku, pasižiūrėkite, kur įsikūrę – parlamentas, prezidentas ir tt. Taigi iš esmės tai ir yra sostinė.

Trečia. Jokio taikos proceso niekada nebuvo. Jei stalą vadinsim kėde, jis ja netaps. Procesas kažkiek taikesnis, šiandien, dėl to, kad Hamas vyrukai šiuo metu išvykę uždarbiauti į kaimyninę valstybę. (esmė) Ismailas  Hamneu – Hamas lyderis skubiai kviečia naujai Intifadai. (simbolis). Pasaulis pritūpė, dabar kažkas bus. Hmm, ar čia tik man kažkas panašaus į Šimašiaus – išvalysim Nėries pakrantę nuo tujų. Oi, nukrypau.

Ketvirta. Jokios arabiškos Jaruzalės niekada nebuvo. 1947 metais specialia rezoliucija pasiūlyta neutralaus miesto statusas, ką arabai sėkmingai atmetė. Tam, kad būtų kitaip, reikia perrašyti vieną dokumentą – Bibliją.  Pastebėjo WC tais pačiais  metais. Žinoma tai Winston Churchill. Šio žmogaus įžvalgomis abejojama retokai. Esmė

Penkta. Zeks Amerika. Pasipils teraktai. Turiu nuvilti. Amerikai dzin, jei kas ir rizikuoja, tai Izraelis, kuris pasveikino šį sprendimą. Kaip tvarkosi, matėme jau sekančią parą. Antifados kariai, gavę keletą sultingų guminių bananų bei ašarinių purškalų išsiskirstė po namus. Amerika yra giliai krikščioniška šalis. Tie, kurie skaitė bibliją, žino kieno valstybėje Jaruzalė, o tie kur neskaitė, dažniausiai, net nežino tokio miesto. Taigi prezidentas niekuo nerizikuoja. Ir tai yra esmė.

Apibendrinu: Trampo pareiškimas, Iš esmės nereiškia nieko. Nepasikeitė nei vienas atomas. Niekas. Tiesiog simbolinis Twiterio lygio pasimaivymas. Galit “laikint” ar “dizlaikint”.

Lietuvos televizijoje vyko arši diskusija – ką statyti Lukiškių aikštėje. Vytį ar Bunkerį. Kas yra svarbesnis, kuris yra brangesnis. Kas, ką simbolizuoja. Kieno sprendimai viršesni (vėl simbolika). Ministerija ar savivaldybė, vieni visuomenininkai prieš kitus… Va, kas sukūrė Bunkerį, yra kietas vyrukas, tas kas sukūrė Vytį, irgi kietas vyrukas (čia ir yra esmė). O tie kurie ginčijasi neverti oro sklindančio jiems iš burnos. Kaip sakydavo, artimas AtA man, žmogus – “du vyrukai matuojasi *******“. Čia tik Žvaigždutės. Erdvė kūrybai. Na tarkim… nosimis. Bet pristatyta, kaip nacionalinio masto diskusija. Pastatykit Lenino biustą. Ir Stalino ir Sniečkaus. Bus daugybė norinčių ateit ir nusispjaut ta kryptim. Bus centrinė miesto aikštė. O gal ir visos Lietuvos.

Ir vis dėl to. Žmogus neskiriantis esmės nuo simbolio yra Šarikovas. Poligrafas Poligrafovičius. Ir tuo esu šventai įsitikinęs.

Atsilikusi Japonija

Taip taip, Japonija yra žiauriai atsilikusi. Kalba sukasi ne apie XVI ar XVIII amžiaus valstybę. Kalbam apie šiandieną.

Paklausite kodėl atsilikusi? O todėl, kad niekaip negali pavyti daugelio išsivysčiusių valstybių. Na kad ir PVM mokestis. Jį naudoja beveik visos išsivysčiusios šalys, išskyrus kelias išdykėles , tokias kaip JAV ir Australija. Mokestis reikalingas, tai toks vartojimo mokestis kuris, kažkiek, riboja žmonių norą apsikrauti nereikalingais, ar mažai reikalingais daiktais. Kam jis yra naudojamas… Bent čia, Lietuvoje yra super paslaptis. Valdžia lanksto ant pirštų: darželiai, mokyklos, miestų infrastruktūra ir tt.

Bet, grįžkime Japonijon. Buvo toks nuotykis. Bene prieš porą metų, parlamente įsiplieskė grandiozinė diskusija. Buvo iškeltas pasiūlymas padidinti PVM dvigubai. Taip taip dvigubai. Po nuožmių debatų projektas nuskrido šiukšlių dėžėn. Liko tas pats 5 procentų PVM. Jums nepasirodė ir jokios klaidos čia nėra. PVM-5 procentai.

Taigi, garbieji tekančios saulės šalies gyventojai, gyvenkite toliau be darželių, neraštingi, su griūvančiais miestais. Mes, čia Lietuvoj, bent keturis kartus gyvename geriau. Turim kuo didžiuotis. Ar ne?