Vienas stambus bankas įvykdė jaunimo apklausą. Apklausa atlikta pragmatišku principu – suformuoti elgsenos modelį norint pritraukti naujus, ypač vertingus, jaunus klientus. Tai va, kaip atrodo kad šių dienų jaunimas:
persikraustė į virtualią aplinką
dėmesį koncentruoja ne ilgiau kaip 15 sekundžių
nepripažįsta autoritetų
labai gerbia tėvus (buvo šiek tiek netikėta).
Ar pastebėjot, mano mieli, kad valstybės ir visų jos atributų jiems jau visiškai nebereikia.
Na nevisai kaimynai, na kiek toliau nei už sienos. Bet… Manau jog kiekvienam Lietuviui turi būt svarbus ir reikšmingas reiškinys. Vien todėl, kad atgaivintų mintis ir jausmus kuriuos patyrėm prieš beveik 30 metų.
Taigi, kas čia dabar atsitiko. Gabalėlis žemių, su savo gyventojais, pasakė jog tvarkysis savarankiškai. O savarankiškai tai kaip? Kita valiuta? Ne. Savas parlamentas? Ir taip buvo. Nuosava policija? Tai kad ir tai buvo.
Tai kas ir ką laimėjo. Kokia prasmė tos “nepriklausomybės”. Šiaip pasimaivyt, pasirodyt kad galim. Madridas pareikalavo atšaukti, davė terminą. Baksnoja pirštu į konstituciją ir rodo kad tuoj visus išvaikys… Gal irgi maivosi? Išsigando Katalonai? Nepanašu. Dabar šnekėsim ne kaip ne kaip mokytojas su mokiniu, ne kaip viršininkas su darbininku, o kaip lygus su lygiu. O čia, jau smūgis žemiau juostos. Griaunamos pamatinės europos vertybės, taip sakant.
Dabar sugrįžkime istorijos taku atgal tuos 30 metų. Tada daug rimtų ir protingų vyrų susiginčijo ar taip reikia. Vieni kalbėjo jog neverta, jog gyvenam turtingoje valstybėje, kur žemių ištekliai tiesiog veržiasi į mūsų namus ir tereikia jomis naudotis, O jei paliksim šį linksmąjį bendrabutį tai liksim prie melioracijos griovio apaugusio krūmais, nušiurusio miškelio ir suklypusios sodybos. Skurdas ir neviltis užpildys mūsų sielas. Pamatę, jog kita dalis nelabai tam pritaria, jie nuėjo užsiiminėti rimtesniais darbais: privatizuoti viešbučių ir terminalų. Tai buvo pragmatiškoji tautos ir visuomenės dalis. Kita dalis liko mojuoti trispalvėmis, giedoti Tautišką giesmę, o kitą laiką skyrė triūsui savo darbuose ir sodybose. Ko gero, tai būtų trukę visus tuos 30 metų. Aukščiausioji taryba būt susitarusi dėl dvikalbystės Lietuvos teritorijoje. Savaime suprantama, antroji kalba nebūtų gausiausios tautinės mažumos. Nebūt jokio ginčo dėl dvigubos pilietybės, ji būtų savaime suprantama.
Bet atsitiko vienas nenumatytas dalykas. Nepragmatiška dalis apreiškė, jog Lietuvių kuriamos gėrybės yra Lietuvos nuosavybė. Ir tada gatvėse atsirado tankai. Ar dar kam dar kyla abejonės jog prasidėjo karas? Karas tarp Lietuvos ir galingiausios pasaulio karinės mašinos. Ir mes jį laimėjom!!!! 13 žuvusių ir absoliuti pergalė prieš Sąjungą. Ar dar kas nors žino panašią karinę kampaniją. Be ginklų, be mobilizacijos išvyt milijoninę armiją.
Taigi sėkmės. Vos tik paskelbsit, kad mokesčiai turi būt mokami į Katalonijos biudžetą, jūsų gatvėse pasirodys ispaniški tankai. Atlaikysit? Mokykitės iš kitų sėkmių ir nesėkmių. Nepriklausomybės inkštiras virš gražiai nupudruoto ES veido. Visos sąjungos ir imperijos, deja, sukurtos pagal tą patį lekalą. Sugebėsit įtikint kad tai yra svarbiau ir natūraliau nei kokie tai tatuiruoti antakiai? Sukilus prieš sistemą būtinai nukentėsit. Abejojat? Pažvelkit į Didžiąją Britaniją, o ji pagal savo politinį svorį ne Katalonija. Deja. Pasiruošę?
Tada pirmyn.
P.S. Mygtukams kurie turėtų pradėti rėkti – kurstomas separatizmas noriu pasakyt, aš už laisvę ir pasirinkimą. Ir ne daugiau.
Dvi statistika užsiimančios bendrovės nusprendė atlikti vieną ir tą patį tyrimą. Nusprendė ištirti kokio dydžio yra vyriškas pasididžiavimas. Duomenys šokiravo – kaime A jis buvo 15 cm, o kaime B – 25cm.
“Negali būti” – suriko netikintys. “Tarp kaimų vos 10 kilometrų. Žmonės tie patys, vieni pas kitus laksto, maišosi kaip plaktuve produktai. Iš kur tokie skirtumai?”
Sunerimo tyrėjai. Kilnoja popierius, kraipo galvas. Viskas teisingai, tyrimai tikslūs, paklaida normos ribose.
Nutilo netikintys – prieš mokslą nepašokinėsi. “Pala pala – sako vienas netikintis išsišokėlis – taigi kaime A matavot, o kaime B vykdėt apklausą.”
O ką. Prieš mokslą nepašokinėsi. Tereikia pasirinkti tinkamą metodiką.
Pristatomas visuomenei Kaliningrado srities biudžetas. Atsakinėja srities gubernatorius, ponas Alichanovas.
Žurnalistas: nėra numatyta kompensacija vaikams lankantiems darželį. Ji dingo. Kur?
Alichanovas: Kur vištelė daro pur pur.
Žurnalistas: Čia rimtas klausimas…
Alichanovas: Čia rimtas atsakymas.
Paskelbta aiškiai – algos kils. Bus didinamas minimalus atlyginimas, ekonomika augs, gyvenimas gerės. Kaip kadaise pasakė visų laikų ir visų tautų vadas „Gyventi tampa geriau, gyventi tampa linksmiau“. Tiesos dėlei jis pasakė „tapo“. Bet nesvarbu. Svarbu, kad tai tas žmogus, kuris visam pasauliui parodė kaip reikia ir galima optimizuoti valstybės valdymą. Bet kuris profesorius, inžinierius, mokytojas, gydytojas ar teisėjas gali per geras dvi tris savaites persikvalifikuoti į Volgos-Dono kanalo kasėją, sprogmenų šachtoje nešiką, barakų statytoją ar paprastų klipatų lavonėlių kroviką štabeliuosna. Nesu tikras, jog metodika perimta pilnai, bet darbai rodo, jog gairėmis tai jau tikrai vadovaujamasi.
Taigi išsižiokite, tekit tabletę, pavadintą MMA (minimalus mėnesinis atlygis). Matote, kokia ji didelė ir skani.
Bet, ponai mieli, kiekviena tabletė turi trejopą poveikį: tiesioginį, netiesioginį ir šalutinį.
Tiesioginis tai, kad padidėja įplaukos į valstybės biudžetą, kai kurie darbininkai pradeda gauti didesnį atlygį ir gali daugiau sau leisti paišlaidauti. Žinoma ne pakeisti poilsį Palangoje į poilsį Kanaruose, bet nusipirkti brangesnę šlapdešrę o kai kas dar vieną bambalį pabrangusio alaus. Daugiau mokesčių moka ir savarankiškai dirbantys, patentininkai, ūkininkai. Atskaitos taškas juk MMA. Valstybė gali daugiau išlaidauti, tarkim, pasisemti parlamentinės patirties Naujojoje Zelandijoje, ar pastatyti pėsčiųjų taką virš parko medžių idant neatsitrenktumėte ir nesusižalotumėte savo, kaip piliečio, veido.
Netiesioginis poveikis yra tas, kad jokio produkto ar paslaugų rinkoje neatsirado. Ekonomika pakelta pačia pigiausia kaina – tiek kiek kainuoja rašalas šratinuke pasirašant tokį įstatymą. Įstatymas veikia pasirinktinai, jokios įtakos nedaro daugiau gaunantiems Respublikos piliečiams, tačiau esminiai nuskausmina pačius vargingiausius. Na, bet ir gerai, kiek tie driskiai gali aplinką teršti. Laikas persirengt ir pasidažyt. Arba nešdintis iš regos lauko. Kadangi kvalifikacija jie nespindi, belieka blaškytis tarp skurdo ir nevilties arba skubiai krautis lagaminą ir mėginti įsidarbinti kitame Europos sąjungos mieste kabelių tempėju laivuose, ar gipso plokščių sukėju naujai statome verslo centre.
Šalutinis poveikis yra pats įdomiausias. Visų pirma jis pasireiškia tuo, kad atsiranda kai kas, kas turi įgimtą atsparumą. Darbo apimties sumažėjimas atitinka atlygio padidėjimą ir vėl nulis. Ne visur yra kaip kelt atlygį, todėl dalis asmenų parašo prašymus išeiti iš darbo savo noru. Apie išeitines kompensacijas pamirškit. Tai priskiriama netiesioginiam poveikiui ir tik išskirtinais atvejais. Pavyzdžiui, jei dirbi valdiškoje įstaigoje ir pasižadi pasidalinti pusiau su atleidėju. Jei manot, kad tai iš fantastikos srities… Tada kai neišgali mokėt už DARBĄ, mokėt už išėjimą niekas neketina. Pakėlus MMA rinkoje padidėja pinigų, o kai kurių reikia tam, kad galėtum pakelt MMA, todėl neišvengiamai pakyla kainos ir per keletą mėnesių mes atliekame milžinišką šuolį Europos vidurkio link. Čia jums ne koks akcizas kurui. Kaip ir buvo minėta prieš tai, kai kurie atlieka asmeninį šuolį Europos vidurio link. Ir dar vienas labai svarbus momentas. Ubagų indeksacija. Vos tik tavo kišenėse atsiranda vienas kitas skatikas tau nebe priklauso kompensacijos ir todėl , taip sakant, marš nuo šventoriaus, neapsimetinėk elgeta, nes statistika (o ji niekada nemeluoja) teigia, jog gyveni gerai, gyveni linksmai. Atsidarai šaldytuvą , žiūri ir galvoji – ar taip pat gerai gyvena mūsų draugai Austrijoje, Liuksemburge ir Vokietijoje. Ta pati „šlapdešrė“ kaip ir prieš metus… Atsiveri langą ir gėriesi: grynas oras, sumažėjęs trypiančių šaligatvius piliečių kiekis. Kurortas, ne kitaip.
Taip, kad keliam MMA ir nemažai. Kitaip sunku bus subalansuoti kitų metų biudžetą. Kas bus dar po metų? Na tam dar turime metus. Kas nors ką nors sugalvos.
